Monologas pilnačiai

Aš nežinau, kas mus galėtų išskirti.
Jei aš einu keliu, tu man jį apšvieti.
Jeigu į jūrą puolu, nutiesi sidabrinį kelią
                                          į krantą.
Jei pakeliu galvą - dangus be žvaigždžių.
O kai einu į kambarį, nereikia žiebti šviesos.
Net miegant turiu nusisukti į sieną,
kad neglostytum mano veido ir neįkalbėtum
                                            vaikščiot stogais.
Nesek man už nugaros, man baugu vienam
                                            pereit švendryną,
nemigą įvarei cikadoms ir paukščiams.
Geriau pasėdėkim ramiai ant terasos laiptelių.
Ne, apie meilę man jau seniai visus žodžius išsakei...