Neamžinumas...

Kada, žmogau,
manasis letargas baigsis
mirtimi,
kada vaikai Vietnamo
lazdas pakeis į ašaras,
o norus-
ne tik žudyti sugalvos?

Žmogau apdriskęs,
nežadėk mano akims
spalvų,
o lūpoms-skonio,
tik leiski užmerkti vokus
obelų šakom ir
patylėti apie nieką-
kurs buvo vakar
ir pažada rytojų
prieš sutemstant...

Brangusis laike,
pripažinki savo
žmogiškumą ir
išskleisk sparnus-
nuo šiandien
žmonės paukščiai-
sakalai narvuos.

Neišsiduok
dar nepabuvęs rojuj
ir nekvepėjęs
samanine viltimi,
atverk duris į miglą
tarnystės pranašams-
sugrįš dar metai,
tik kitais,
neg išėję keliais.