Paskui uodegą

Dėmės plečiasi pamažu, vis pagimdydamos naujus faktus. Faktai maišosi tarpusavyje, todėl sąmonė ir pasąmonė abipusiškai išsiderina. Rašalinės dėmės paslėpia nedidelius plotus. Tačiau juodosios maišaties dėmės gali padengti ir visą pasaulį.
  Kadaise žemė nebuvo dėmėta. O dabar visi vaikštome dalmatino kailiu. Dalmatinas sukasi aplinkui, gaudydamas savo uodegą. Pasaulis irgi turi uodegą. Dėl to ir sukasi. Ir jei kas nors sugalvotų už tos uodegos patempti, tai galbūt ši žemė išsinertų iš margo šuns kailio ir viskas prasidėtų iš pradžių.
  O kai ryte atsikeliame ir pažiūrime į savo demėtą atvaizdą, niekada nepastebime kokie mes panašūs į blusas. Viena iš protingųjų blusų dabar tupi palėpėj prie komodos ir rikiuoja savo kūdikius, juos glosto ir vadina įvairiais lotyniškais vardais. Tai Mokslininkas. Jis ruošiasi į naują kelionę ieškoti kūdikių, kuriems turės teisę sugalvoti vardą. Žmogus užsidėjo rudą nunešiotą švarką su milžiniško dydžio kišenėmis. Mokslininkams visų svarbiausia turėti dideles kišenes. Juk jie į jas vis krauna ir krauna augalus. Kokia laimė, kokia prabanga...
 
  Didžiajame slėnyje gyvena velnių šeimyna. Velniai beviltiškai gramdo faktų iliuzijas. Dviguba siena apjuostas šiandienos išsigelbėjimas. Niekas negelbėja velnių nuo blogos apie juos susidariusios nuomonės. Jei prasidėtų pasaulinis tvanas, tai į laivą įsodinčiau velnių šeimyną...
Ji dabar kuria esmės istoriją, kurią papasakos atkeliavusiam Mokslininkui. Demė - plyšys esmės istorijoje. Į šį velnių slėnį galima patekti tik statant kojas į plyšius. Mokslininkas tai jau seniai žino.

  Slėnyje kyla saulė. Čia ji lieja tik įtampą. Erdvėje daug įtampos taškų, tačiau atsargieji moka juos aplenkti. Mokslininkas moka.
Patekęs į įtampos tašką, žmogus išlipa iš savo biolauko ir pradeda gaudyti savo įsivaizuojamą uodegą. Jis visą gyvenimą sukasi aplinkui save. Slėnyje yra daug besisukančių kūnų. Velniams tai pramoga - lyg viena iš meno rūšių. Besisukančios skulptūros.
Velniai bunda saulei jau pasiekus zenitą. Atsibudę įsivynioja į tinklą, pavaizduodami save angelų kailyje. Atėjo tokie laikai, kai tenka atskleisti angelų ir velnių santykio paslaptį. Angelai iš tikrųjų atlieka velnio funkcijas, o velniai - angelo. O esmė yra į blogį pažvelgti velnio akimis, įsivaizduojant, kad esi angelas. Ir išaiškės, kad tie, kurie manė mąstantys apie gėrį ir blogį teisingai, iš tiesų tempė mąstymo gumą į skirtingus polius. Masė nepakito. Gerai, kai poliai tik du, bet kai jų penkiasdešimt? Ot kur velniai...
 
  Mokslininkas, nukeliavęs ilgą kelią, pagaliau pasiekė užslėptąjį slėnį. Atsargiai žengė į jį, kojas statydamas į plyšius. Taip kaip ir reikia. Taip kaip lengviausia išvengti nelaimių.
Ir pagaliau Mokslininkas susitinka su savo giminaičiais velniais. Tada išsineria iš Mokslininko kostiumo ir paaiškėja žmogaus velniškoji pusė, o tiksliau - velnio žmogiškoji. Velnias  abejoja ar dar kada užsivilksiąs žmogaus - Mokslininko kostiumą ir grįšiąs į savo palėpę, nors ten laukia lotyniški kūdikiai. Žmonės jais pasirūpins ir dar prisiims garbę sau, lyg patys būtų juos atradę  ir sugalvoję jiems vardus. Jie  nepasidalins vieta soste ir vieta pavardei enciklopedijoje.

O Velnias amžinai laimingas gyvens slėnyje ir stebės besisukančias skulptūras...