Tapsmas

Žinai, mielas vaike, niekuomet nereikia sukti sau galvos, kad aš kažkuo pavirtau, vadinasi, aš jau kitas. Tapsmas – kopimas ar leidimasis vienu, o gal keletu laiptelių. Tu išlieki toks pat, tik sugniuždytas ar pakylėtas palaimos. Tapsmas – tai besisukanti laikrodžio rodyklė, kuri kas dvylika valandų sugrįžta į tas pačias vėžes. O ar kas pasikeitė? Niekas. Sakysi, laikas pasisuko, bet iš tikrųjų – nieko panašaus. Laiką mes sugalvojome tam, kad suprastume, kodėl saulė leidžiasi – kyla, kodėl senstame, natūraliai – kaip pats oro įkvėpimas ir iškvėpimas.

Pademonstruoti gyvenimą nėra lengva. Jis susideda iš begalės trupinių. Ir jei vėjas papūs… Sako, dabar sudėtinga.

Pasižiūriu į savo mokinį ir svarstau: pasakyti jam ar ne. Parodyti? Pasirodo, tai taip sudėtinga. Bet dar sudėtingiau pagalvojus, kad jeigu jo nepamokysi, jeigu jam neparodysi. Jeigu jis nepamatys.

Pamatyti yra svarbiausia. Tai viskas, ko reikia žmogui. Nepamačius nevertas nė stengimasis gimti, krykštauti, samprotauti.

- Pamatyti, tai pamatyti, - svarstė Usonifuras. – Tik, kaip numatyti tą pamatymą, a?

Todėl tapsmas yra tik bandymas paaiškinti tą procesą, kurio patys nesuprantame. Mes jau įpratome lošti įprastomis klišėmis, - postringavo Usonifuras.