Praeitis spaudžia kaklo slankstelius
iki traškesio, iki skausmo -
gėlimo prie pat plaukų šaknų,
traukia žemyn,
lenkia nugarą į kuprą - sielvartu.
Į ateitį - tolimą - nuskrist
arba bent jau pašokt virš savęs,
iškėlus į dangų rankas,
išsitiesus kaip taikliausia
ir greičiausia strėlė,
iki drebulio,
iki "nebegaliu".
Sustingti tam skrydy -
šuoly -
drebuly -
skausme -
ir pasklisti po laiko sluoksnius.
Taip ir likti -
nuotraukoje tavo širdyje.