Kam šitai ne įvykis, meskit į mane ką nors

Einu aš, supranti, vakar nuo stotelės namo. Gal kokia pusė dešimt - vėliausiai pusė pirmos - šalta taip, kad sąnarių skystis užšalo ir sunkiai einasi kažkaip (apie tą ėjimasi po to primink, papasakosiu, kaip pas Liudą buvau). Visam kvartale, aišku, niekas niekur nieko - kažko lyg ir laukiau iš krūmo išlendančio, bet, galvoju, koks ekscentriškas anas turėtų būt, kad tokiam šalty dėl saviraiškos pasiaukotų. Tai, supranti, einu einu, viskas ramiai, languose tik kur ne kur melsvai švysčioja (pakrypus, galvoju, ta mūsų visuomenė) ir staiga tik šnai kažkas prie kojų nukrenta. Šnai pasižiūriu į viršų - niekas nieko - nieks nekriknoja. Šnai prie kojų pasižiūriu - dar nesitupiu, galvoju, jei kas labai šlykštaus, ir iš viršaus pažinsiu. Aišku toj prietemoj su savo minus dviem velnią matau, o sugaišto laiko akinius susirast tas daiktas tikriausiai nevertas. Pritupiu. Kažkas juodo, supranti. Tai vis ne rudo. Bakst pirštu. Buvo trapu, pasirodo. Anglis. Kokio velnio, galvoju, anglis. Na gerai, galvoju, ko aš čia tupinėju. Atsistoju ir nueinu. Iki šiol nežinau kas ten buvo.