Kaskart atgaila vis sunkesnė

Kartais atgaila vis sunkesnė už būtą.
Garsiai plakasi vėliavos.
Bet čia, apačioj, mes nejaučiam vėjo.
Paskutiniais lapais virpčioja drebulė.
Laikrodis lėtai išmušė pavėlavusį laiką.
Reikia grąžinti skolą.
                            Ir plaktukas pakyla,
ir skaičius persirita per lūpas,
ir vis nuščiūva ir žiūri:
lėtos ugnys nuslopins tavo balsą.
Čia, apačioj, mes kraunam kitatikiams
                                              laužą,
čia, apačioj, mes nejaučiam vėjo,
o vėliavos garsiai plakasi,
ir mano dantiraštis molinėj plokštelėj
                                virsta į dulkes.