Rašyk
Eilės (78171)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2715)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kiek prisimenu iš vaikystės, teta Gabrytė visada buvo kitokia. To paties amžiaus kaip mano močiutė ir jos brolis dėdė Antanas, bet neįprastai aukšta ir tiesi. Tokia pat sena stambi ponia pavargusiom kojom, bet žengdavo keistai lengvai, beveik be garso. Ir veidas jos buvo įdomus – platus, šiek tiek asimetriškas, aukšta kakta. Ilgi, jaunatviškai spindintys plaukai padalinti ilgu tobulu sklastymu ir susukti į kuklų ir kartu prašmatnų kuodą. Rūbai irgi kuklūs, bet nesugulėti spintose tarp gailių, o švieži ir beveik elegantiški. Ir kvepėjo ji kitaip. Mes, vaikai, kratėmės senolių glamonių ir bučinių. Nes vis seni žmonės turi kažkokį keistą kvapą. Tada mums atrodė, kad jie atsiduoda seniai mirusiais kūdikiais. Teta Gabrytė gi kvepėjo šokoladiniais saldainiais. Gal todėl, kad dirbo saldainių fabrike. Pamenu, įeidavo pro duris plačiai šypsodamasi, paduodavo mums ranką ir mirktelėjusi imdavo traukti iš savo krepšio rudo popieriaus maišelius su saldumynais. Mes stovėdavome išplėtę akis ir skaičiuodavome juos. O jie, atrodė, niekada nesibaigs. Buvome miesto vaikai ir saldainis mums buvo ne naujiena. Bet vasarojant kaime senoliai saldumynais nelepino, vos retkarčiais it tikrą stebuklą gaudavome vieną kitą maldaknygių dulkėmis aplipusį ledinuką, sužvejotą seno rakinamo komodo stalčiuje.
Teta Gabrytė atvažiuodavo retai. Tik per didžiausias giminės šventes ar kokiai bėdai ištikus. Mes visada jos labai laukdavome. Kartą paklausiau močiutės, kodėl Gabrytė mus taip retai lanko. Močiutė kažkaip liūdnai atsiduso, ištraukė iš spintos šeimyninį nuotraukų albumą ir papasakojo man nepaprastą Gabrytės istoriją. Pamirštą, kaip jos jaunystė ir gyvą, kaip jos skausmas. Tada ir sužinojau, kad Gabrytė nėra tikra mūsų giminaitė.

Seniai seniai Gabrytė mylėjo dėdę Antaną, o dėdė Antanas mylėjo Gabrytę. Tai buvo tas retas atvejis, kai jų meilei pritarė tėvai, pritarė kaimas, rodos, pritarė pats dangus. Gal todėl, kad jie labai tiko viens prie kito. Kai žmonės mato tokią porą, vien jau iš Dievo baimės negali nieko blogo pasakyti. Taip atrodo tas ryšys teisingas. O ir prikišti nelabai ką būtų, abudu buvo geri vaikai iš gerų šeimų. Kita vertus joks nepritarimas, paskalos ar pavydas nebūtų šios meilės įveikęs. Taip stiprus buvo jausmas. Jiedu švytėjo iš tolo. Ir savo žvilgsniais akino ne tik viens kitą, bet ir aplinkinius.

Kaimas laukė vestuvių. Tą vasarą viens kitam prisiekę mylėti amžinai vestuves atidėjo rudeniui. Antanas pažadėjo, kad pasibaigus didiesiems rudens darbams ves Gabrytę į bažnyčią.

Nespėjo. Vieną rudens rytą pabeldė į duris ir po valandos visa Antano šeima išdardėjo Sibiran. Nebuvo net atsisveikinimo. Tik kaimynas perdavė: Antanas prisiekęs rašyti ir liepęs laukti.

Bėgo metai. Kankinamai ilgi ir neramūs. Buvo ir ašaros, ir naktys bemiegės, ilgesio sklidinos. Buvo ir laiškai iš Sibiro. O juose – pažadas: grįšiu, tik sulauk. Taip ir gyveno Gabrytė tarsi prie kryžiaus prikalta. Nuo laiško iki laiško. Nei žingsnio nei žvilgsnio į šalį. O vieną dieną gavo laišką su dovana. Dovanų gavo laisvę: vedė Antanas kitą merginą, tokią pat išvežtą, iš gretimo kaimo. Ilgai tylėjo Gabrytė, gal dešimt metų. O kai grįžo Antanas su žmona ir trim vaikais, ėmė ir ištekėjo už Ivano. To paties, kuris kelialapius į Sibirą rašė. Niekas nesuprato kodėl. Bet ir jokio blogo žodžio netarė. Ir neatstūmė. Juk per tiek metų sava tapo. O gal ir kaltę kažkokią jautė. Kad Antano nenusaugojo, kad tą kryžių Gabrytei užvertė..

Dabar susitinka jiedu retai, gal kartą į metus, ar į du. Susėda atokiau ant krosnies ir šnekasi patyliukais. Visiems staiga darbų visokių atsiranda, palieka juodu vienus. Tik vaikai aplink šmižinėja, vis prie Gabrytės limpa. Nesavas Antanas, taikos vis Gabrytę už rankos paimt, vis į akis jai žiūri. Tik nenori ji, matyt to švelnumo. Gal tų pažadų gana.. Tuoj puola vaikus glostyt ir ant kelių sodint. Šnekina ir juokiasi. Tik akys jos visai nesijuokia. Bet ir ne liūdnos. Kitokios, kaip ir ji visa. Spindi Gabrytės akys supratimu ir meile. Tarsi kala ji dėdę Antaną savo tiesa ir grožiu prie kitos kryžiaus pusės. Visi mato ir tyli. Ir ką čia pasakysi...
2004-10-12 00:51
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-25 12:37
Kaladė Alter Ergo
Šitą, kaip matau, jau skaičiau..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-23 11:39
Kaladė Alter Ergo
Jo, reikėtų pašlifuoti. Istorija nebloga, tik reikėtų surasti tinkamesnę išraišką.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-12 16:09
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
labai patiko kelios metaforos. apie senius, kvepiančius mirusiais kūdikiais ir maldaknygių dulkėmis aplipusius ledinukus.

tačiau pati istorija tokia nieko man įdomaus nepranešusi. gabrytė, antanas, ivanas. lyg ur yra mechanizmas suspaudžiantis pasakojimo spiralę. bet nėra to knopkiuko, paleidžiančio ją. atomazga ar kaip ten vadinasi. 2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-12 11:57
_I_
_I_
Kūrinys tai geras. Tik vat kiek pašlifuoti reiktų. Tuomet gal ir puikiu taptų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą