Tūkstantis viena pilnatis

Mėnulis vakar naktį buvo toks didelis… Žiūrėjau į jį išplėtusi akis - taip žiūrėti gali tik bepročiai arba visiški pamišėliai. Juk tai buvo paprastas mėnulis, nieko neypatingas, šviečiantis kasnakt. Bet vis gi, tą naktį jis buvo kitoks.

Mėgstu gerti atšalusia arbatą vidurnaktį. Tada gali išrėkti dangui visas paslaptis ar pulti nuoga į dilgėlių lauką. Gali pasitikti rytą užmigdama ant dryžuoto kilimo… Arba gali susibadyti pirštus, bandydama žaisti su virtuviniu peiliu… Kai tylu jaučiu kaip laikas kolekcionuoja akimirkas, jis kaip ir aš, kolekcionuoja laimingas pasakų pabaigas. Gyvenime retai susiduri su pasakomis, tada tenka tenkintis skurdžiais laimės trupiniais. Prisimenu kai buvau vos penkerių mėgdavau klausyti močiutės… Kai sukako trylika močiutė mus paliko amžinai… O kai artėja aštuoniolika negaliu gyventi be roko muzikos… Kokia ironija. Laikas vis bėga pirmyn ir kaip besispirtum ar stabdytum ji, jums nepakeliui… Praeitą pavasarį net nedrįsau galvoti, kad šią vasarą teks praleisti ligoninėje, mat mano liga smarkiai progresuoja. Ir nėra ko gailėtis, nebent savęs… Turiu atlikti mirtina misija žemėje, bet ar kam įdomu būtų klausytis mano kliedesiu apie gražų rytoju kai stovi salia mirties slenksčio? Bet vis gi… Tada žydėjo medžiai, padėjau tiems kuriems jau niekas nepadės, mokiausi tvardyti emocijas, kad kai likimas mane paguldys ant savo teismo lovos būčiau stipri. Jam buvo vos devyniolika ir tuo mirtinu virusu jį užkrėtė draugai… Aš visad galvojau, kad draugiai tai žmonės nuo kurių nereiktu bėgti, bet pasirodė jog jie ir yra tikrieji priešai, mirtininku kaukėmis vaidinantys draugus. Naktimis jį kankindavo baisūs kliedesiai, bet dienomis dažniausiai matydavau jį žvelgianti pro langą. Jis svajingai lydėdavo žvilgsniu vienišus praeivius, poras trinančias miesto šaligatvius, senelius vos velkančius senas ir nelanksčias kojas… Kartkartėm jis šypteldavo žvelgdamas į saulėta ir mėlyna dangų… Tvarkydama jo palata dažnai rasdavau mažus raštelius po lova . Jis rašydavo eiles ir mėtydavo pro langą pavėjui… Tada tų mažų popierėlių pilna būdavo visa palata. Kai lydavo jis rašydavo pirštu ant rasoto lango stiklo. Kartą jį mačiau verkianti… Ašaros ritosi skruostu ir krito ant baltos ligoninės palangės. Niekada nežiūrėjo į akis, niekada nepratarė nei vieno žodžio ir kažin ar žinojo, kad aš taip skrupulingai tvarkau jo palatą. Galėjau į jį žiūrėti valandų valandas ir netarti nei žodžio. Tądien jis neatsikėlė iš lovos, nežiūrėjo pro langą… Gulėjo krečiamas baisių traukulių, pabalusiu veidu ir kliedėdamas savo eilėmis. Aš pirmą syki priėjau prie jo taip arti, išlėto pasilenkiu, paglosčiau galvą… Plaukai buvo drėgni nuo prakaito, o pabalęs veidas nervingai trūkčiojo. Jis nejuto kaip laikiau jį už rankos, kaip kruopščiai saugojau nuo kiekvienų akių, o liga glemžėsi, spaudė jį prie savęs vis stipriau ir stipriau… Atėjo žiema, langas pasipuošė šerkšnu. Žvelgdama pro jį negalėjau išvysti nei vienos žmogystos. Jo sveikata po truputi taisėsi, bet liga nesustodama progresavo toliau. Tas negailestingas virusas jį rijo akyse, po mažą sielos trupinėlį, po akimirką gražaus ir spalvoto gyvenimo. Vieną vakarą ir vėl, kaip kažkada, radau jį stovinti prie lango ir žvelgianti pro mažyti neapšerkšnijusio stiklo lopinėlį. Link jo ėjau tyliai lyg bijodama išgąsdinti mažą, baikštu ėriuką. Rankas jis laikė tvarkingai susidėjęs ant palangės, vienoje rankoje sugniaužęs maža popierėlį. Stovėjau taip arti, kad galėjau užuosti jo kvapą, girdėjau, kaip tyliai jis kažką šnabžda, kaip kvėpuoja… Atrodė, kad girdžiu kiekvieną jo nerišlia mintį, kiekvieną širdies dūžį ir jaučiu tą baimę, kuri dvelkė nuo jo. Bandžiau spėlioti kokios spalvos jo akys, kokia šypsena, koks balsas… Mes stovėjome beveik šalia ir žvelgėme į atitirpstanti lango stiklą, o lauke taip lėtai ir svajingai biro snaigės… Jaučiau kaip bėga sekundės, minutės, o po to ir valandos. Aš įbedusi akis į jau rasotą stiklą žvelgiau tolyn, kažkur ten į gilia sniego audrą, kažkur ten už to apsnigto medžio, netoli autobuso stotelės, kažkur į pilkus praeivių veidus… O laikas bėgo. Kuo ilgiau žvelgiau į besisukančias snaiges, tuo stipriau jutau jų vėsą ant savo veido, tuo labiau šalo sustingusios rankos ir kojos, o veidas stiklo atspindy tapo baltas lyg popierius. Mačiau kaip sutemo, kaip gatvėje užsidegė pirmas žibintas ir paskutiniai vėlyvi praeivei skubėjo namo. O jis šalia stovėjo lyg vaškinė lėlė, kartais matydavau kaip sumirksėdavo juodos blakstienos, bet tik kartais… Pabalęs jo veidas visą naktį meldėsi žvaigždėms aš stovėjau šalia ir klausiausi tos tylios maldos. Buvo berods ketvirta valanda nakties, iki ryto buvo likę vos kelios valandos. Jis krūptelėjo lyg tik dabar būtų pajutęs mane stovinčia šalia ir lėtai atsisuko, pažvelgė į sustingusi iš nuostabos ir baimės mano veidą. Linktelėjo galvą lyg sveikindamasis, aš atsakiau tuo pačiu.

- Ar ilgai čia stovite? – mandagiai pasiteiravo jis. O aš negalėjau pralementi nei žodžio, kojos nutirpo ir sukniubau ant grindų, šalia jo kojų. Tada jis šyptelėjo, pirmą ir paskutinį kartą, bet ta šypsena pasakė tiek, kiek nepasakytų ir storiausias romanas. Aš sėdėjau sukniubusi ant šaltų grindų ir buvau beprotiškai laiminga. Nepajėgiau šypsotis, nes veidą surakino nuovargis, bet viduje, ten giliai sielos kertelėje, juokiausi lyg mažas vaikas. Jis atsisėdo šalimais ir aš vėl užuodžiau jo kvapą, jis kvėpėjo mėtiniais saldainiais, vaikystėje labai juos mėgau. Mes vėl tylėjome. Vienas žmogus man yra pasakęs, kad kai artimi žmonės tyli kalbasi jų sielos. Sėdėjome berods tik keletą minučių, bet nuo lango jau sklido ateinančio ryto šviesa. Pajutau kaip jo žvilgsnis pakrypo į mane, o aš lyg sukaustyta baimės taip ir nepažvelgiau į jį… Išaušo rytas, kylanti saulė nudažė palatos sienas, o mes lyg dvi skudurinės lėlės ištiesia kojas, spoksojome į palatos kampą. Buvo tylu, galėjau girdėti kaip plaka mano širdis, kaip svajonės, viltys ateina ir išeina, o aš pasilieku… Nepajutau kaip lėtai atsistojau ir nė karto neatsigręždama nuėjau palatos durų link, stabtelėjau, atsidariau duris ir nudundėjau koridoriumi. Vakare aš visad tvarkydavau jo palatą ir to laukdavau lyg didžiausios šventės, tik ne šį syki… Jis ir vėl stovėjo prie lango, rankomis pasirėmęs į palangę, ir vėl kažką šnibždėjo po nosimi… Taip jautiesi tik vieną kartą gyvenime. Stovi ant bedugnės krašto ir matai, kaip į ją vienas po kito krenta tau brangūs žmonės, o tu stovi ir stebi tą klaikų vaizdą, negalėdama stačia galva lėkti iš paskos. Žvelgdama į jį jaučiau tą gilią ir bekvapę bedugnę, taip godžiai ryjančia viską kas pasitaiko jos kelyje. Jis atsisuko ir pažvelgė į mane, jo giliose, juodose akyse suspindėjo ašaros, atrodo net pajutau jų šiurpą krečiantį šaltį. Rankos mostu pakvietė prieiti. Priėjau. Jis apkabino mane, taip apkabina tik į tolimą kelionę išvykstantys žmonės. Taip stovėjome, berods, pusvalandį. Atiduodi žmogui visą save, o jis atsistoja ir abejingai nueina… Jis nenuėjo, bet pasiėmė viską, nedovanodamas nė kruopelės savęs. O gal aš tiesiog nemokėjau prašyti? Kitą rytą liga jį pasiglemžė, taip kaip pasiglemžia pirmas speigas tai kas dar gyva, tai kas dar alsuoja… Neatėjo nei ašaros, nei netektis. Stovėjau įsmeigusi akis į beribį horizontą ir skaičiavau: minutes, valandas, dienas… Paskutinį sykį taip jaučiausi septyniolikos, kai kitame telefono laido gale išgirdau, kad mano geriausia draugė bandė žudytis…Tada atėjo tuštuma ir laikas sustojo. Norėjau tiek paklausti, bet nežinojau kaip, o gal ir nereikėjo…? Trenkia žaibas ir užsiliepsnoja žolė…Ji sudega, bet taip lauki, taip reikia jos pavasarinių daigų. Sutrikau. Dar prisimenu, kad po to skambučio verkiau, verkiau...  Ryte akys buvo siaubingai užtinusios, siela sumaitota, o mintys pynėsi galvoja ir nė nemanė nurimti,  be to reikėjo eiti į mokyklą… Visą naktį ieškojau atsakymų, bet išaušus rytui supratau, kad  jų neradau. Po to įvykio palūžau, tapau baikšti lyg mušamas gyvūnėlis. Kiekviena šūksnis baigdavosi ašarų lavina ir tai atrodo tęsėsi amžinai. Nors nieko baisaus tąkart neįvyko, bet tas įvykis įsirėžė į mano pasąmone amžiams. Šį syki viskas buvo kitaip – mirtis pabaigė savo darbą. Ir nežinau, ar tapo lengviau ar sunkiau? Durys užsitrenkė nepalikdamos vilties padėti, išklausyti, suprasti… Jį pasiglemžė dvidešimt pirmojo amžiaus maras – AIDS. Tik vienas užkrėstos adatos dūris ir tavo gyvenimas nulemtas. Draugai jam padovanojo gyvenimą be tikslo, be laimės ir leido sužinoti tikrą mirties bučinio skonį. Kažin ar tai buvo dovana kurios jis laukė? Ji įleido savo šaknis į jo kūną, tolesnis procesas buvo nesustabdomas. Jo siela išėjo tyliai, taip kaip išeina vasara ir ateina ruduo. Siela išėjo vieniša ir galbūt užmiršta visų, bet aš tikėjau, kad ten kur ji eina, ji bus laiminga. Po mėnesio aplankiau jo kapą, grįžau ir vėl, kaip grįžta paukščiai ir savo klegesių žadina nudegusios žolės daigelius. Žolė sužaliavo, prisiminimai nusėdo giliai sielos kertėje. Jis buvo dar viena auka, ligos kuri neklausia vardo, jai neįdomūs tavo norai, tikslai, ateitis… Ir net jei esi vienas ir skauda, ji neklaus kodėl, tiesiog ateis, pasiims tavo sielą ir išeis. Kada nors protingi žmonės išras vaistus, tik ar žmonės, kuriems skauda, kuriems reikia, jų sulauks? Dienos bėgo ir aš nurimau, laikas stropiai atliko savo darbą. Mano liga privertė atsigulti į gyvenimo teismo lovą… Bet man buvo lengviau aš žinojau, kad džiova anksčiau ar vėliau nualins kūną, o jis tikėjo, kad pasveiks… Ir tyliai, kaip plaukiantis lietuje ruduo, išėjo dar viena ligos nualinta siela.

Gyvenimas ankščiau ar vėliau suryja mus visus, bet ar nusipelnė būti blogu pavyzdžiu tie, kurie ne savo noru juo tapo? … Aš tikiu, kad tie kurie dabar nevertina ir bijo gyvenimo kada nors supras, kaip gera yra kvėpuoti, šypsotis, verkti ir žinoti, kad tau liko dar tūkstantis viena pilnatis…

2004-10-01