Žąsinas

Tu stovi gatvėje išpūstais viduriais,
ir aplinkui, rodos, –  nė gyvos dvasios.
Tačiau vos tik tu su palaimingu atsidūsėjimu išleidi dujas,
būtinai tuoj pat šalia tavęs
iš kažkur išdygsta
koks nors pažįstamas ar pažįstama,
tarkim – kažkoks viršininkas,
sprendžiantis tavo karjeros tarnyboje reikalus,
arba, sakysim, jauna vieniša moteris iš gretimo kvartalo,
kurią, prisipažink, –
akimis slapčia medžioji
visus bepraeinančios vasaros mėnesius.
Būdavo, grįžti su pirkiniais iš krautuvės
ir sutinki ją,
ir droviai panarini akis;
šiandien jinai pati,
matyt,
yra tvirtai nusprendusi užmegzti pažintį
ir suardyti tarp judviejų iki šiol tvyrojusią tylos užkardą,
o tu nelyginant žąsinas kvailai plasnoji rankomis,
stengiesi trūks plyš nuo savęs nuginti tą,
ne itin mielą svetimai uoslei kvapą,
tu atbulas traukiesi nuo merginos,
bet ji su kažkokiu stebėtinu atkalumu
artinasi prie tavęs,
tu vis dar iš nevilties mostaguoji rankomis
ir staiga pajunti,
kaip tavo rankos pavirsta sparnais,
kaip tavo kūnas apauga pūkais ir plunksnomis,
ir štai jau, pats tuo dar netikėdamas,
negrabiai atsiplėši nuo žemės
ir vasnoji virš apytuštės gatvės...
                  (po šimts, tikrai niekad nemanei,
                  kad vienu vieninteliu pirstelėjimu
                  iššauksi tokią neįtikėtiną metamorfozę)
…skrendi virš purvino miesto
genamas grėsmingai ore susitvenkusio jaunatviško kvatojimo,
kuris kažkodėl niekaip netyla ir neslopsta...

Štai taip...
Dabar tu – klajojantis žąsinas.
Akyse mirga besikaitaliojantys pastatų portalai,
o juokas tebespengia ausyse.
Tu žinai –
kažkur pasauly yra moteris,
prie kurios nusiperdęs,
vėl atvirsi žmogum.
Jau daug metų,
pamatęs moterį,
nutupi,
krypuoji prie jos
ir gadini orą,
o paskui girdi juoką.
Bet tai yra ne tas juokas…
Ir ne ta moteris…

Tu skrendi virš aprūkusio miesto...



Iliustracija.
Po žodžių: „bet ji su kažkokiu stebėtinu atkaklumu artinasi prie tavęs“
http://www.geocities.com/a_s_ilaz/zasinas.jpg