Aš, jis ir du mūsų zombiai | Krepšinis

Vakarėjant žaidžiame krepšinį. Aš su savo zombiu vienoje komandoje, jis ir jo zombis kitoje. Vakaras šiltas ir mes išsirengę iki pusės. Mūsų zombiai, daugiau sekdami mūsų pavyzdžiu nei dėl karščio, kurio jie nejaučia, taip pat nusimetę savo suplėkusius puspalčius. Jokio vėjo. Ir gendančios mėsos tvaikas, sklindąs nuo zombių, riebiu debesiu kabo virš žaidimų aikštelės.

Jo zombis daug vikresnis, tačiau tai neatneša regimos naudos. Nuolat lakstydamas šis dažnai nepagauna kamuolio, meta pro šalį arba kamuolys tiesiog išslysta iš gleivėtų jo plaštakų.

Mes laimime. Kiekvieną kartą man įmetus, mano zombis kiša savo apipuvusią ranką pergalingam delnų sumušimui ir žiūri man į akis. Tuose tuščiuose vyzdžiuose tuomet galiu įžiūrėti kažkokius šuniško prisirišimo ir nuolankumo ženklus. Vos ne vos pastebimus.

Matant basas zombių kojas, nudrėksta į aikštelės asfaltą oda, kažkaip net maudžia po krūtine. Žinau -- zombiai nejaučia skausmo, bet tas žinojimas menkai gelbsti. Gaila ir tiek.

Didėjant taškų skirtumui mūsų naudai jo zombis vis dažniau atsiprašinėja. Tai daro juokingai susidėdamas rankas ant krūtinės ir konvulsiškai linksėdamas. Tas linksėjimas kelia kažkokį nelabai malonų plekšintį garsą padaro viduriuose. Gali būti, kad tai kliuksi balos vanduo, kurio gausiai geria abu zombiai minutinių pertraukėlių metu, o gal -- koks nors galutinai supuvęs vidaus organas. Gerti zombiams nebūtina. Mirusiojo negali kamuot troškulys, bet jie tikrai bus matę per televiziją pertraukėlių metu geriančius krepšininkus. Dabar mėgdžiojasi. Tegu.

Aš taip gerai susižaidžiu su savuoju zombiu, kad priešininkams nebelieka vilties mus pasivyti. Kažkurios atakos metu jo zombis grubiai stumteli mane. Staigiai atsigręžiu ir vaidinu įpykusį, zombis kaip kamuolys šoka iš aikštės ir tik po ilgų įkalbinėjimų sugrįžta baigti žaidimo.

Buvom sutarę žaisti tol kol kas nors pelnys šimtąjį tašką, tačiau vis labiau temsta, o iki šimto dar toli. Žaidimas visai išsiderina, zombiai tik kliuvinėja ir maišosi po kojomis. Neretai kuris vienas ar abu griūna ir čiuožia asfaltu, palikdami ilgas glitėsių šliūžes. Viskas aišku, laikas namo.

Susirenkame rūbus, zombiai apsisiaučia puspalčiais. Aš nusiplaunu baloje rankas ir nuvalau į žolę kamuolį. Jis taip pat rūpestingai valosi delnus į varnalėšų lapus.

Neskubėdami einame namų link, keliais žingsniais atsilikę šlepsi ir mūsų zombiai. Žinau, kad tie padarai niekada nepavargsta, bet dabar, pažiūrėjęs į juos, taip nepasakytum.