Skruzdėlė

Pas mane apsilankė skruzdėlė. Ji laipiojo po barškančius butelius, po to nukeliavo link stiklainių…

Aš galvojau, jog ji darbštuolė. Mes visi ne tik manėm, bet ir manom. Bet ji ropinėjo. Šiaip sau.

Pakišau ranką. Ant jos užlipo. Atliko gamtinius reikalus. Nuėjo. O kur? Į kampą. O kam? Šiaip sau. Gal ko ieškojo.

Bet ir aš taip ne kartą vaikščiojau keliais, kai rankos buvo užimtos. Šliaužojau lyg ieškodamas. Ko? Pats nežinau.

Taigi taip ir skruzdėlė vaikščiojo šiaip sau. Tarsi ieškotų, bet ir neieškotų. Pasivaikščioti išėjo.

Skruzdėlei tai buvo poilsis. Gal atostogos.

Ne. Neatostogos. Ji plavinėjo tik todėl, kad tingėjo dirbti. Nenorėjo. Skruzdėlė nebuvo darbštuolė. Ji ieškojo pačio lengviausio kaip musė: nueini – palaižai uogienės, nueini -  pasriūbčioji alaus, nueini. Randi ranką beplaunančią kitą ranką. Pakeli akis – matai saliutus. Jie tokie spalvingi. Kaip ir spalvingas maistas ir, žinoma, gardus.

- Kam dirbti, - tarsi klausia skruzdėlė.

- Juk tiek visko turim, - galvojo Usonifuras. - o renkamės vis sunkesnį kelią, nors yra lengvesnis. Ir kam tas sunkus kelias, jei ir taip iš tavęs juokiasi aplinkeliai (-iniai!)?

Skruzdėlė nedirba, nes ji nenori, nes ji tinginė. Neapsimoka dirbti, nes galima lengva ranka (koja) pasiimti viską, - galvoja turbūt ir pati skruzdėlė.

Vadinasi, skruzdėlė neturi tokio simbolio “darbštuolė” kaip manyta. Ji niekada to neturėjo.

Skruzdėlė tokia mažytė, nematoma, nepastebima. Matyti tik jos namas, daug kartų už ją pačią didesnis. Ji materialistė. Ji nedirba iš idėjos. Ji dirba tik todėl, jeigu dirba, kad galėtų pasididžiuoti atseit darbštumu. Štai ir dabar šlitinėja tik tarp kitko. Kaip kad aš kada nors.

- Tai va, nusprendžiau nesimokyti iš skruzdėlės. Mokysiuos iš dramblio, - nusprendė Usonifuras.