Cigaretė. Mano vieniša gyvenimą trumpinanti draugė šiam pasauly, kurį kažkodėl įprasta vadinti „ašarų pakalne“. Beje, ar kada susimąstėte apie tokią visuotinai paplitusią frazę, esą kiekviena surūkyta cigaretė gyvenimą sutrumpina penkiomis minutėmis? Bet juk būtent tiek trunka pats vienos cigaretės rūkymo procesas! Taip pačiai kiekvienas pasivažinėjimas traukiniu Vilnius-Kaunas gyvenimą sutrumpina pusantros valandos, kas, matyt, reiškia, kad naudojimasis traukiniais sveikatą žaloja kurkas labiau už rūkymą.
Vienas rūkiau savo namo rūsyje. Už poros sprindžių nuo veido tokia pati vieniša suposi elektros lemputė. Stovėjau kažkokiu keistu kampu – lemputės šviesa mano aprūdijusiuose akiniuose atsispindėjo taip, kad tarytum tiesiai prieš save mačiau keletą kartų padidintą savo dešiniosios akies atspindį. Visareginti didžioji Akis! Šmėstelėjo eilinė kvaila mintis – tikriausiai dailininkas, sugalvojęs krikščioniškąją šventąją trejybę išreikšti milžiniškos spinduliuojančios akies, įspraustos į piramidę, pavidalu, buvo akiniuotis. Turbūt atradau dar vieną būda priartėti prie Dievo.
***
Kas gali būti geriau už dainuojamąją poeziją? Alkoholis, seksas, ramus miegas... jei trumpai, pilnaverčių jos pakaitalų – nors vežimu vežk. Bet vis vien ji mane traukia į savo sukeliamų minčių akivarą. Taigi eilinį kartą užsisėdėjau, klausydamas kažkieno gitaros, fleitos ir lūpinės armonikėlės lydimo juoko, raudų ir iliuzijų. Troleibusai tokiu paros metu važinėja nebent Rojuje. Ir koks save gerbiantis daugiau negu ribotų pajamų asmuo kviestųsi trisdešimt procentų pabrangintą taksi? Eilinė kelionė namo pėsčiomis...
Nuo susitikimo su Ikaru (prisiminęs jo vardą, negaliu susilaikyti mintyse nepamatęs į visas puses siūbuojančio kolūkiečių prigrūsto autobuso) praėjo daugiau kaip mėnuo. Viltis, kaip koks naminis nekaktusinis augalas, nepuoselėjama vysta. Taip ir susitikimas su akordeonu nešinu groteskišku plikiu teliko tik atsiminimu, keliančiu ne tiek būsimo susitikimo laukimą, kiek mąslią šypseną.
Pasukau jau nežinia kiek kartų mintu taku – pro Neries ir Vilnelės santaką link Antakalnio. Ir kaip prieš mėnesį senamiesty, akį užkliudė užrašas – Kosciuškos 24. Prapliupau juoktis. Toli gražu ne pirmą kartą mano žvilgsnis užkliuvo už tos vienišos sugriuvusio vieno aukšto namo sienos, tebelaikančios varganą kadaise išdužusio lango akiduobę. Bet nė karto nepastebėjau ją turint ir lentelę su gatvės pavadinimu ir numeriu.
„Vaizdas vertas paties Šiltadaržio skersgatvio“, nusijuokiau mintyse.
Ir iš už pajuodusios sienos mano mintims paantrino juokas.
Normalus žmogus pasirinktų vieną iš dviejų – kiek įmanoma tyliau prapėdinti, tikintis, kad besijuokiantis žmogysta ar žmogystos nepastebės, arba kiek įkabinant bėgti iki netoliese esančio policijos skyriaus. Visų pirma, vos prieš minutę, pamatęs griuvėsių adresą žyminčią lentelę, pats visu balsu kvatojausi, taigi tikėtis likti nepastebėtam, švelniai tariant, beviltiška. Visų antra, galbūt įkvėptas Ikaro (kolūkiečiai sinchroniškai siūbuoja autobuse, paniškai įsikibę ranktūrių ar kaimyno kišenių turinio...) šimtaprocentės homofobiško elgesio charakteristikos, tvirtai nusprendžiau elgtis priešingai savo socialinių instinktų diktatūrai... ir turbūt gauti porą smūgių į fizionomiją, palengvinti piniginę ir kitą rytą apgraibom eiti ieškoti naujos aprūdijusių akinių poros.
Norėdamas pasijusti bent kiek drąsiau, šalia vienintelės sveikos sienos įsivaizdavau draugiškai praviras duris ir pro plyšį sklindantį gero tabako kvapą. Taigi įžengiau pro nesančias duris ir įkvėpiau sodraus tabako aromato. Velniškai gera ta mano vaizduotė – nors durų taip ir nepamačiau, aukščiausios rūšies tabako kvapą pajutau vos tik sumąstęs tokią savitaigos iliuziją.
- Šimtas metų, - pratarė plikas pajacas su smilkstančia „Davidoff“. Cigaretės aromatą atpažinau iškart, tuo tarpu žmogystą mano smegenys įkyriai atsisakė priskirti pažįstamų objektų kategorijai.
Jam įtraukus dar vieną dūmą, cigaretė ryškiau sušvito ir išryškino spindinčią plikę, šiltas juodas sagutes primenančias akis, nutriušusios ankštos liemenės kontūrus ir ant kelių besiilsintį akordeoną. Neliko jokios abejonės...
- Sėsk, svečias būsi, - pratarė plikis, rodydamas į ant žemės patiestą Brežnevą turbūt menantį pledą, ant kurio ir pats sėdėjo. – Kaip reikalai Šiltadaržio skersgatvy?
- Turbūt kaip ir visa Lietuva, - atsakiau, - murzinas, nuolat mindomas, nutriušęs, bet savaip laimingas. Cigaretę? – jis tik ką baigė rūkyti – savu stiliumi trim įkpėpimais sutraukė visą cigaretę. Pirmiausia pasijutau kvailiu, tik ką parūkiusiam žmogui siūlančiu cigaretę. Po to –šventvagiu, po dieviškosios „Davidoff“ brukančiu varganą šieno ritinėlį su filtru, teršiantį garbų cigaretės vardą.
Didžiausiai mano nuostabai, jis tą šlykštynę paėmė ir pritariamai linktelėjęs išsitraukė savo liepsnosvaidį. Nelaukdamas naujos grėsmės savo ševeliūrai, akimirgsniu čiupau savo žiebtuvėlį ir prisidegiau... nusvilindamas gerą trečdalį nudribusios plaukų sruogos. Tas prakeiktas daiktas už penkiasdešimt centų pasižymėjo itin nestabiliu dujų slėgiu. Tuo tarpu mano surūkovo liepsnosvaidis žibėjo vos regima ugnele, kuri užgeso vos tik jis prisidegė. Tramdydamas gerklėje besirikiuojančias kovingai nusiteikusių keiksmažodžių gretas, įtraukiau dūmą, kuris, apkartintas dalies ševeliūros netekties, buvo dar neskanesnis negu nuolatos.
- Pastovumas – mirtina liga, - prabilo jis, - vos tik pamatai pirmuosius jos požymius, gydykis. Į rėmus savanoriškai įsispraudęs žmogus yra dar labiau apgailėtinas už grandinėmis sukaustytą vergą, kuris bent jau suvokia esąs nelaisvėje ir, nors ir beviltiškai, bando išsivaduoti.
Nesumečiau nieko pakankamai protingo.
- Ikarai, - kolūkiečiai iš Bezdonių rieda link Gariūnų... – nepyk, kad klausiu, bet... tu čia gyveni?
- Nieeeee, aš čia kankynuooosi, - šyptelėjo jis, mėgdžiodamas iškraipytą lietuvių taip mėgstamą žydišką akcentą. Jo replika, kaip supratau, buvo iš Tarybinių laikų anekdoto apie, be abejo, Rabinovičių. – Kartais čia lankausi, vasarą, kai pakankamai šilta ir čia nesiglaudžia „Troinoi“ ir medicininį spiritą maukiančios kompanijos. Vyno?
Iš užančio jis ištraukė plastikinį „bambalį“, besipuikuojantį „Teisybės alaus“ etikete, ir du vis dar įpakuotus vienkartinius puodelius. Prieš akis iškilo naminio vyno bravorėlis kažkur Nemenčinės miškuose: rūkstantis dūmelis, kontrabandinį mėšlą rūkantis apdujęs šeimininkas ir raugo statinėje sinchroninio plaukimo stebuklus išdarinėjančios žiurkės. Bet Ikaras (iš Gariūnų – į talką – pats rudeninio mėšlavežio įkarštis!) mane išmokė, kad dažniausiai būna visai netaip, kaip tikiesi. Tiksliau, vis dar bandžiau šitą sveiką protą žudančią gyvenimo tiesą įdiegti savo galvoje. Taigi vyno neatsisakiau.
Taigi stengiausi tikėtis to, ko nieku gyvu nesitikėčiau. Ir, be abejo, atsitiko tai, ko visiškai nesitikėjau. Baltas vynas tikrai buvo naminis, bet joks apdujęs Nemenčinės miškų gyventojas tokio gyvenime neišvarytų. Mėgavausi kiekvienu rinktinio vyno lašu nė kiek nemažiau negu andai „Davidoff“ skoniu.
- Sūrio? – Ikaras (mėlynas autobusiukas... o iš paskos rieda priekaba su neseniai pakrautu mėšlu...) iš kišenės ištraukė folijos gabalėlį, kuriame gulėjo kruopščiai suvyniotas pablyškusio sūrio gabalas. Beveik lygiais tarpais sūrį puošė pelėsių lopai.
Šįsyk neapsigavau – sūris ne iš tame pačiame Šiltadaržio skersgatvyje prisiglaudusio konteinerio, o, kaip turbūt ir pats vynas, iš nuostabios žemės mįslingu vardu Prancūzija. Gurgšnojome vyną ir mainėmės cigaretėmis, tai vyną, tai dūmą užkąsdami taupiais sūrio gabalėliais. Mintis apie savo antrąkart sutiktą draugą gromuliavau beveik taip pat kruopščiai kaip sūrį, kol pagaliau sudėjau pakankamai protingą klausymą.
Eilinį kartą šipuliais versdamas visus mano planus, Ikaras (gal gana iš žmogaus vardo tyčiotis?.. sąžinės balsas? Ir mylimam kolūkyje, pakėlę žemės ūkį, mes...) pirmąkart panaudojo akordeoną ne kaip garderobo detalę, o kaip muzikos instrumentą. Muzika nė kiek nenusileido vynui, sūriu ir cigaretėms, kuriomis maestro dalijosi taip noriai, kad savo šieną nusprendžiau pataupyti juodai dienai – rytojui.
Skambant neaiškaus stiliaus neįprastai raminančiai melodijai, pabaigiau paskutinius vyno lašus. O vyno būta ne tik labai gero, bet ir labai stipraus... arba mano pakantumas alkoholiui drastiškai sumažėjo.
***
- „Menų gimnazija“, kita stotelė – „Kalnų parkas“, - apsnūdęs troleibuso pranešėjos balsas nutraukė mano mėlynais autobusiukais išaustą sapną.
Pabudau paryčiais, apklotas tuo pačiu „Brežneviniu“ pledu. „Bambalio“, folijos ir Ikaro nebuvo. Tarp lūpų man styrojo šviežutėlė „Davidoff“, dar po vieną radau užkištą už kiekvienos ausies.
Susukau pledą, persimečiau jį per petį ir pasukau „zuikiuoti“ link namų. Darsyk nužvelgiau Kosciuškos 24 – nors vieni namai, kurių durys iš tikro visada atviros, lėtai tolo už nuvažiuojančio troleibuso lango. Prisiplojau veidu prie stiklo, ir vėl į mane pažvelgė visareginti mano dešinioji akis...