Kalnai

Tokie kieti, dantyti išdidžiai
Sniegų diržais sujuosę laukelius
Uolų, miškų skystėjančiais dažais
Į erdvę  kelia šimtmečius kelius

Apačioje iš vandens skaidrumos
Ir iš akmens atskilusio kadais
Dienų ir metų širdgėlos ūmios
Išsivyniojo žolės ir žiedai

Ir medis nuskarėjusia barzda,
Ir apkarpytu veidu pilnatis,
Ir klonio baltai spindinti žaizda,
Ir išsiskleidus nežinia naktis

Sutvisko raudonuojančiu ruožu,
Nubėgo tolių keterom lengvai...
Akis kalnuota merkias pamažu
Kaip gelmėje nuskęstantys laivai...