Rašyk
Eilės (78164)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Žmogus, apie kurį rašysiu, suteikė mano varganam gyvenimui prasmę. Be jo šis būtų pilkas, niūrus, be juoko, be džiaugsmo atgarsio. Jam esu skolingas daug daugiau negu kuriam kitam gyventojui Žemėje, ir ši skola tokia didelė, kad aš nesugebėčiau net per tris savo gyvenimus ją išpirkti. Ne, ji nematuojama pinigais, nes jai atlyginti reikėtų kur kas didesnių vertybių. Baigdamas įžangą, norėčiau dar pridurti, kad tas žmogus suteikė man gyvybę.
        Pasakysite, kad kiekvienas vaikas yra dėkingas savo motinai ir kad čia nėra nieko neįprasto. Visais kitais atvejais aš su Jumis sutikčiau, bet manasis yra ypatingas. Kad tai suprastumėte, mūsų svarbiausius gyvenimo įvykius trumpai papasakosiu.

        Pasaulį išvydau tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtųjų metų spalio tryliktąją, nors motulė gamta man buvo parinkusi gruodžio mėnesį. Per gimdymą dėl medikų kaltės trijose vietose man buvo užspausti stuburo kanalo nervai. Nuo pat pirmos dienos tapau negalę turinčiu žmogeliuku. Motinai iškart buvo pasiūlyta atsisakyti tokio kūdikio. Ji to nepadarė ir nuo pat pirmųjų dienų pradėjo kovą už mano gyvenimą.
          Mano padėtis buvo iš tiesų apgailėtina. Nereagavau į  jokius išorinius veiksnius, išskyrus garsą ir šviesą. Jokių refleksų nerodžiau kutenamas, judinamas. Netrukus, kai suėjo metai, man buvo atlikta pirma operacija. Po kelių mėnesių prasidėjo tas laikotarpis, per kurį  buvo ieškoma būdų ir bandoma mane išgydyti. Visą laiką mama praleisdavo gydymo įstaigose arba namuose, stengdamasi pagerinti mano padėtį. Būdamas vienerių metų aš dar negalėjau išsėdėti ant kėdės su atrama. Tačiau Ji nenuleido rankų ir kovojo toliau. Viskas vykdavo labai pamažėle: skubėti būtų neatsakinga. Viskas prasidėdavo nuo mažiausių smulkmenų, tačiau, pasiekusi tikslą, Ji niekada nesustodavo. Mama sakydavo: „Tu atsisėdai, aš laiminga, bet būsiu dar laimingesnė, kai atsistosi“. Taip reikalaudama iš manęs geresnio rezultato, Ji praleisdavo ištisas dienas. Mūsų dienotvarkė buvo suskirstyta į tris dalis: mankšta, mankšta, poilsis. Kelerių metų vaikui tai sunkus išbandymas ir dar sunkesnis jo motinai. Sunkiausia tokiam vaikui paaiškinti, kad visa tai būtina jam pačiam, kad pats galėtų  vaikščioti.
          Mama niekada neprarasdavo vilties, ir štai vieną saulėtą tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt aštuntųjų metų dieną Jos sūnus žengė pirmus žingsnius. Nuo tada Ji dar įnirtingiau pradėjo grumtis su likimu, kuris dabar kiek prašviesėjo. Atsiradus menkiausiai progai, motina jos griebdavosi kaip skęstantysis šiaudo. Pradėjus daryti Lietuvoje operacijas vaikams, sergantiems vaikų cerebraliniu paralyžiumi, Ji ėmėsi visų priemonių, kad tai būtų atlikta ir man. Taip prasidėjo visa operacijų virtinė, kuri patobulino mano vaikščiojimo įgūdžius. Motiną šios operacijos emociškai ir fiziškai labai sunkiai paveikdavo.  Rezultatai pateisindavo lūkesčius Visgi jos atlikdavo tik pusę darbo - po jų sekė labai sunkūs ir ilgi reabilitaciniai laikotarpiai, kurie reikalaudavo ypatingų pastangų iš mūsų abiejų.
        Ilgainiui aš pradėjau tvirčiau vaikščioti. Iš pradžių trumpais atstumais, pasiramsčiuodamas lazdele, paskui pradėjau judėti savarankiškai. Nors mano eisena nebuvo tobula (kaip pas visus žmones), bet aš ėmiau vaikščioti ir tik motinos begalinio ryžto bei užsispyrimo dėka.
      ************************************************************
      Taip jau susiklostė, kad dabar vėl esu po kelių operacijų, vėl reabilitacinis laikotarpis. Jau beveik dvejus metus jis trunka. Ir per visą tą laiką aš labai retai išeinu į kiemą, retai mane aplanko draugai, nedalyvauju renginiuose. Dažnai lieku vienas namuose, nes vis dar negaliu tvirtai atsistoti ant kojų – prabuvusios gipse septynis mėnesius, jos labai nusilpo.
        Likau vienas... vienas... Sėdžiu kambaryje... Darosi nesmagu, liūdna... Įsijungiu televizorių – nieko gero nerodo. Tada įjungiu kompiuterį – gal žaisdamas „prastumsiu“ laiką, kuris eina taip lėtai, kad sekundė atrodo lyg valanda. Laikas lyg sustojo... Negaliu pakęsti – visiška vienatvė. Kartais man reikia vienatvės, bet tik ne dabar... Pažvelgiu pro langą. Kieme visi bėgioja, krykštauja, linksmai leidžia laiką, o aš esu čia  vienas... Pagalvoju: „Gal koks draugas užsuks? Būtų labai smagu“. Bet tikimybė labai maža... Net kompiuteris nepadeda (jisai vienintelis mano draugas, kuris niekur nedings)... Pradedu širsti ant viso pasaulio, kuris yra toks abejingas, bejausmis, šaltas, susvetimėjęs. Tačiau gerai pamąstęs, suprantu, kad tik aš pats esu savo likimo kūrėjas. Pats kaltas, kad taip ilgai nestoju ant kojų... Mama padarė viską, ką galėjo. Daktarai irgi atliko viską kuo puikiausiai, kad mano eisena pagerėtų. Kaltas tik aš, nes tik pats galiu prisiversti mankštintis – motina ir taip jau per visus tuos sunkius metus padarė, ką galėjo. Savo jaunystę, savo sveikatą aukojo tam, kad galėčiau vaikščioti... Negi dabar ji galės su manimi užsiiminėti mankšta: tam reikia daug fizinės jėgos ir tvirtybės... Bet man tai daryti ištisus penkiolika metų (iš šešiolikos) – kasdien, be perstojo kartoti tuos monotoniškus pratimus, kurie įgriso iki gyvo kaulo, yra nusibodę. Juk tiek daug valios reikia turėti, o aš (šiuo atveju) esu visiškai bevalis padaras. Žinoma, vis vien stengiuosi ją daryti. Tačiau mano mankšta susirado sau lygų konkurentą – mokslą,  kuris irgi man labai svarbus. Svarbus, nes vienintelis „gerai veikiantis dalykas“ – tai mano galva. Juk turėdamas tokias kojas aš nei gatves šluosiu, nei krovinius nešiosiu... Belieka tik mokytis. Mokytis tam, kad įgyčiau gerą išsilavinimą – vienintelį ateities pragiedrulį. Todėl esu priverstas gerai mokytis. O kaip dažnai atsitinka, mokslas iš manęs reikalauja labai daug – daug daugiau, negu aš jam galiu skirti. Todėl dažnai man iškyla  dilema – knygos ar mankšta? Kai daugiau dėmesio skiriu mankštai, nukenčia mokslai, o kai daugiau dėmesio būna skirta mokslui, kenčia mankšta. Man dar niekada nepavykdavo padaryti taip, kad ir vilkas būtų sotus, ir avelė nepapjauta... Dažnai atsitinka taip, kad avelė lieka vilko papjauta. Todėl neretai mane šie du dalykai plėšo į dvi puses. Visada būnu kupinas prieštarų: „mankšta man yra svarbi, bet be mokslų aš pražūsiu, o be mankštos niekur toli nenueisiu“... Juk kada būsiu studentas, laikas manęs negailės. Bus didelis tempas, reikės visur suspėti... „Bet jeigu prastai mokysiuosi, tai koks iš manęs bus studentas?..“ Nuo tų minčių man darosi bloga, bet juk realybė visada bado akis... Pagalvoju: „Kokios bjaurios mintys braunasi, kada esi vienas ir dar prastos nuotaikos“... Košmaras... Pažiūriu į laikrodį – jau praėjo penkios valandos, o aš dar vienas... Tyla (tik laikrodis tiksi)... Temsta... Mašinos šviesos. Tikriausiai jau grįžo namiškiai. Bet mašina nuvažiuoja... Žingsniai laiptinėjė. „Gal jie?...“ „Ne, tai pas kaimyną!..“ Klaikiai nuobodu... Vėl atvažiuoja mašina. Pagalvoju: „ Ne, tikrai dar ne jie“. Vėl žingsniai laiptinėje. Garsas vis artėja. Jau  atskiriu žingsnių garsą – mama, tėtis... Pagaliau nebūsiu vienas. Tačiau pats nežinau, kodėl pykstu... Įsiutau... „Kodėl, nenumanau“ . Prasiveria durys, ir įeina mama. Jos veidas švyti, bet aš dar pykstu. Nutaikau surūgusią  miną, o Ji vis tiek šypsosi. Staiga prieina, apkabina, pabučiuoja į skruostą ir sako:
- Kaip mes tavęs pasiilgom, svečiuose visi pasigedo tavęs!..
Nurimstu... Gera...
***************************************************************
      Jau rytas, aš atsikėliau... Kieme sninga... Visur balta... Kambary dvelkia Kalėdinė nuotaika. Pakloju lovą, prikeliu brolį. Einu valgyti pusryčių. Priėjęs pamatau rūškaną motinos veidą... Pagalvoju: „Tuoj kažkas bus“... Turbūt aš kaltas?.. Gal išsisuksiu?..
Baigęs valgyti, greitai einu nuo stalo šalin, nes nenoriu su mama pakliūti į „kryžminę ugnį“... Pakeliu galvą, ir mūsų žvilgsniai susiremia. „Darbar man jau niekas nebepadės“. Stoviu prieš Ją kaip pirmokėlis, išdaužęs langą, prieš savo mokytoją – sutrikęs, neberandantis, ką pasakyti, kaip pasiaiškinti. Iš tikrųjų nejaukumas tvyro šalia. Tačiau stebuklas įvyko – Ji, nieko man nepasakiusi, jokio priekaišto neištarusi, atsitraukia į šalį ir duoda man kelią. Nieko nelaukęs, kiek pajėgdamas skubu į kambarį... Pykstu pats ant savęs. „Kad kur mane velnias ratų“, nedarau tos savo prakeiktos mankštos! Ilgai sau priekaištauju, tačiau dar nesiimu mankštintis  – mane visiškai sukaustė stingulys... Aš negaliu jo nugalėti... Staiga  tarpduryje pasirodo mama. Veidas švyti, bet akyse kibirkštys žaižaruoja... Netrukus mane užplūsta nerimo banga, kuri palaipsniui  didėja... Viskas prasideda nuo Jos priekaištų, tačiau greitai visa tai virsta tikromis rietėnomis. Įsiplieskia barnis... Koks esu bejausmis padaras, kad taip sugadinu mamai ir sau visą nuotaiką... Baramės... „Juk vienintelis dalykas, dėl kurio kyla mudviejų barniai, yra tik mankšta“... Gretai imuosi neatliktos pareigos... „Bet diena jau sugadinta, ir viskas tik dėl mano kaltės – dėl mano tinginio. ... Labai nesmagu... Atlikdamas pratimus mąstau: „Kaip čia ištaisius šią padėtį? Arba nors truputį ją atitaisius?“ Jokios skaidrios minties (net šlykštu darosi).
        Baigęs mankštą, imuosi savo paties sukurto „susitaikymo plano“. Įnirtingai, dėdamas visas savo pastangas tvarkau kambarį. Gal taip pagerinsiu esamą padėtį? Šveičiu visą kambarį, kad net blizga . Tačiau mamos nuotaika nė per plauko juodymą nepagerėjo. Uoliai išvalau visus kampelius, sudėlioju kiekvieną daiktelį. Bet norimo rezultato nesulaukiu... Apmaudu... Pamąstau: „Gal suplauti indus?.. Ne, kokia kvaila mintis! Ar pagerinsi Jos nuotaiką vien suplovęs indus ir sutvarkęs kambarį? Šito tikrai padėčiai atitaisyti neužteks... Padėtis beviltiška... Galiausiai prieinu prie motinos ir iš sielos, atvira širdimi sakau:
Atleisk man, mama... Atleisk...
Tyla... Begalinė tyla... Bet po ilgokos pauzės mama taria:
Tu prasikaltai, tačiau  matau, kaip  išgyveni, kaip kremtiesi, šį kartą vėl atleidžiu. Tai pasakiusi liūdnai atsidūsta. Akys žvelgia pro langą. Nedelsdamas ištariu:
- Ačiū, mama!
Lyg koks akmuo nuo širdies būtų nusiritęs. Veidas prašviesėja, skaidrios mintys apima protą... Pasidaro gera, nurimstu... Viskas ramu - tikra šventinė nuotaika...
    Vėl lieku skolingas...
******************************************************
    Dažnai pagalvoju: „Kodėl Dievas mam ir mano šeimai skyrė tokią didelę    bausmę?“ Labai ilgai mąstau, bet tinkamo atsakymo taip ir nerandu. O jeigu aklai pataikau į tinkamą, tai šis užduoda  kitus klausimus. Ir taip be galo,  be  krašto kaip užburtas ratas... Sunku. Bet pabandykime įsigilinti į šį  mano nelemtą klausimą.
        Kartais pamąstau: „Kaip būtų susiklostęs mūsų  šiemos gyveimas, jei ne šita nelaimė?“ Jau sukūriau tūkstančius atsakymų, bet nė vienas į šį tariamą klausimą nepretenduoja būti tikruoju. Turbūt aš būčiau visiškai sveikas vaikas, kuris nuo pat pirmųjų dienų džiaugtųsi gyvenimu ir džiugintų visus artimuosius. Vaikas, kuris vietoje sunkių  išbandymų žaistų vaikiškus žaidimus ir vietoje karčių liūdesio ir kartėlio ašarų lietų  vaikiškas džiaugsmo ašarėles. Vaikas, kuris gražią saulėtą  pavasario dieną, užuot daręs mankštą, bėgtų su draugais dūkti į kiemą . Padauža, kuris  su draugais nulėkęs į gretimą sodybą “pasiskolinti„ obuolių, galėtų savom kojom pabėgti nuo juos vejančio kaimyno. Sportininkas, kuris vietoje kito žaidėjo pats galėtų bėgdamas per rasotą žolę savom kojom įmušti įvartį. Turbūt ir mamos gyvenimas nebūtų toks sunkus. Juk kai atsitiko ši nelaimė, Jai buvo vos dvidešimt metų - visas gyvenimas  dar prieš akis, siela pilna jaunystės šėlsmo, dar daug dalykų neatrasta, paslėpta. Tikriausiai Ji turėtų daugiau laisvo laiko, kitokį gyvenimo ritmą – Ji turėtų daugiau jaunystės, daugiau džiaugsmo. Jai nereikėtų braukti ašarų, matant, kaip kitų draugių vaikai nerūpęstingai žaidžia, kaip jie bėgioja. Jai nereikėtų ištisus metus praleisti šalia manęs. Mama galėtų užuot užsiiminėjusi su manimi mankšta su draugėmis nueiti į kiną, į kavinę ar dar kur nors, kur Ji negalėdavo eiti vien dėl manęs. Motinai nereikėtų jaudintis, kad Jos sūnus gali netrukus suklupti vos užkliuvęs už menko kupstelio žolės. Turbūt  mums einant gatve nereikėtų kentėti kitų  nesveikos pagiežos, gailesčio ar nusistebėjimo žvilgsnių. Jūs pasakysite, kad taip elgėsi tik nenuovokūs žmonės. Tačiau aš galiu prieštarauti, nes taip elgdavosi net solidžiai atrodantys ponai ir ponios. Galbūt  jie aiškiai šito neparodydavo, bet mane pasiekdavo jų vogčiomis paleisti žvilgsniai. Jie taip nesielgdavo, kaip jų vaikai, tačiau panašiai žvelgė į mus. Ilgainiui aš prie to pripratau ir dabar manęs tokie žvilgsniai nei žodžiai nejaudina, nes suprantu, kad jie yra tiktai paikas žingeidumas. Žinoma, dabar mūsų visuomenė tapo korektiškesnė, suprantingesnė, bet prieš dešimtį metų  jos nuostatos buvo „akmens amžiaus“ laikų. 
        Aš dar galėčiau diskutuoti šia tema, bet kas buvo, tas buvo - nieko nepakeisi. Ir kol dar nesurasta priemonių pasukti laiką atgal, tol mes nežinosime tikslaus atsakymo į šį klausimą. Laiko mašinos dar niekas neišrado. Apie jas dabar sužinome tik iš mokslinės fantastikos knygų. Taigi man ir mano šeimai kol kas į šį klausimą atsakymo nelemta sužinoti. Belieka tik viltis, kad jeigu gyvenimas pakryptų ta vaga, jis būtų geresnis...
Reikia  laiko mašinos...
***************************************************************
        Dabar, kai visiems išaiškėjo, kodėl aš nusprendžiau rašyti apie savo motiną, norėčiau plačiau apie ją papasakoti . O pradėti norėčiau  nuo paprastos dienos - rutinos, kurioje ir išaiškėja tikrasis žmogaus veidas, visi žmogaus privalumai ir trūkumai .
    Ankstyvas rytas. Visi šeimos nariai dar miega. Ji viena jau pakilus iš miego patalo . Lyg koks vijurkas aplekia visus miegančiuosius ir budina keltis. Paskui greitai stoja prie viryklės ir gamina visai šeimynai pusryčius. Malonus ruošiamo valgio kvapas nuvilnija per visus kambarius ir paskatina geričiau rinktis prie stalo . Visi lyg kokie meškinai atsliūkinam į virtuvę. Pusryčiai jau patiekti . O kai esame pavalgę, tik pabandykime nueiti nuo stalo nepadėkoję . Todėl kiekvienas, lyg kokią maldą sakydami, dėkojame. Vos pakylame nuo stalo, o Ji jau tvarkosi po kambarius. Šitoje srityje mama yra tikras siaubas nevaloms. Ir tik pabandytų kas sutrukdyti jai švarintis - iš karto užsitrauktų jos nemalonę. Kai visi kambariai sutvarkyti, vėl skuba prie viryklės ir gamina pietus. Visą laiką pluša kaip bitutė, zuja aplink viryklę. Motina virtuvėje (pripažįstame visi) yra kapitonė, ir niekas paprastai jai nesimaišo po kojomis. Užklydęs pašalietis čia ilgai neužsibūna, ten Jos karalija. Atokvėpis prasideda  tik per pietus, kada visi valgom. Bet ilsėtis skirtas laikas greitai baigiasi, ir ji puola prie nešvarios indų stirtos. Čia dažniausiai mamai talkina šeimos narys, kuris paskutinis pakilo nuo stalo. Suplovusi indus, imasi kitų darbų, kurie nėra jau tokie nuobodūs. Kartais mezga, komponuoja puokštes, o kartais šį laiką praleidžia su knyga rankose.
      Pavakare mama vėl gamina valgyti . Vėl eina prie  vyryklės, kuri, rodos, tik jos ir telaukia. Dažnai vakare prie jos šeimininkauja ne tik motina, bet ir tėvas, kuris jai leidžia šiek tiek pailsėti nuo šios neišvengiamos visų moterų naštos. Nors dažnai mes dėl tokių nuostatų susilaukiame iš mamos rūsčių priekaištų. Jos manymu, moteris neturi visą savo laiką praleisti vien prie namų ruošos darbų, tačiau ir šeimininkė neturi atsipalaiduoti, neturi apleisti savo būsto. Kaip sakoma: „Pažiūrėk į tvarką kambaryje, ir tu žinosi, kokia yra šeimininkė“. Aš visiškai suprantu savo mamą, nes žinau, kad moteris šeimoje neturi būti kaip vergė, tačiau kol kas mūsų šeimoje vienintėlis galintis taip gerai atlikti šiuos darbus yra tik motina. O mes jai už  tai esame labai dėkingi ir visada įvertiname jos triūsą. Juk beveik kiekvieną dieną atlikinėti visus šiuos darbus yra pragariškai sunku . Nuo ryto iki vakaro dirbti nenuleidžiant rankų ir dar suspėti pasirūpinti visais šeimos nariais yra tikras pasiaukojimas.
    Iš visko, ką čia pasakiau, galima daryti išvadą, kad mama yra tikra savo namų šeimininkė ir kad joks kitas žmogus mums jos neatstotų šioje buities erdvėje. Ji – tikras mūsų šeimos lobis, nes dėmesinga  mums, trims vyrams, namų apyvokos daiktams, gėlėms, juodajam katinui, net mano vėžliukui. Ir, žinoma, mano mankštai – tegu ją skradžiai!
        Per švetiškas dienas visos moterys stengiasi atrodyti gražiai, elegantiškai. Mama irgi laikosi šitos „šventos“ taisyklės.  Prieš artejant pokyliui ar puotai  visada daugiau nei valandą skirią  pasigražinimui. Dažnai Ją klausdavau: „Kodėl  moterys  tiek daug dėmesio ir pastangų skiria tam, kad atrodytų gražios?“ O mama tiesiog atsakydavo, kad jokia moteris neturi teisės slėpti savo grožio, o visos priemonės, reikalingos išryškinti tam grožiui, yra tik pagalbinės. Nenorėdamas daugiau mamos erzinti, aš tiesiog agtsisėsdavau au šalia Jos ir viską nuo pradžių iki galo stebėdavau (man tai būna gan įdomu-pažvelgti į moteriškus dalykus vyro akimis).  Ji gražiai atrodo ne tik per šventes, bet ir įprastomis dienomis. Tačau per šventes motina atrodo ypatingai gražiai (nė kiek neperdedu!). Tada Ji tiesiog  švyti, spindi iš laimės. Jos veidas lyg marios džiaugsmo. Visos atsiradusios raukšlelės tarytum juokiasi. Akys žaižaruoja kaip rubinai. Visas kambarys pašviesėja, kai Ji įžengia. Draugams mama atrodo linksma, nerūpestinga, žvali, guvi, tačiau aš kartais sugebu įžvelgti net ir švytinčiame veide pasislėpusią mažą didelio rūpesčio raukšlelę.
***************************************************************
    Yra posakis: „Nelaimė viena nevaikšto“. Būtent šis posakis tinka mano šeimai. Prieš ketverius metus broliukas pradėjo siaubingai netekti svorio, ėmė vartoti daugiau skysčių... Mūsų miesto medikai motiną tikino, kad čia tik laikinas nervinio streso padarinys... Tačiau jie labai klydo, nes pagal visus požymius jam buvo prasidėjęs cukrinis diabetas. Ir  mes tai sužinojome tik  iš giminaičių, kurie apie ligos simptomus  buvo skaitę „Šeimos daktare“... Išaiškėjo, kad Jonukas serga cukriniu diabetu...
        Jam buvo pripažintas pirmojo tipo cukrinis diabetas. Tai buvo labai didelis smūgis visai mūsų šeimai. Visiškai sveikas pramuštgalvis staiga susirgo tokia liga. Baigėsi visa jo nerūpestinga vaikystė. Baigėsi katino dienos... Viskas... Mama ypač sunkiai susitaikė su šia brolio negalia. Pirmos dienos Jai buvo tikras košmaras. Juk sergant pirmojo tipo cukriniu diabetu  turi penkis kartus per dieną daryti vaistų injekcijas, suvalgyti atitinkamą kiekį maisto (tą kiekį skaičiuoja angliavandeniais, riebalais, baltymais). Jis pats turėjo išmokti skaičiuoti angliavandenius vienokiame ar kitokiame maiste, nes jų reikia suvalgyti atitinkamą normą. Jis pats šešerių metų išdrįso sau daryti insulino injekcijas. Pats be jokios baimės ėmė leistis sau vaistus (mažiems  vaikams tai itin baiminga). Turėjo susipažinti su visais pavojais, kurie jo tyko, sergant šia įkyria ir pavojinga liga. Jis privalėdavo pirmus šešis menėsius tikrinti keturis kartus per dieną cukraus kiekį kraujyje. Darant tokius tyrimus reikia paimti iš piršto kraują. Pasekmė buvo tai, kad pirmąjį mėmesį  pats negalėdavo atsukti čiaupo - labai skaudėdavo pirštus.
      Motinai labai buvo sunku prisitaikyti prie šitos vaiko ligos. Pirmas savaites labai jaudinosi. Tačiau Ji nebuvo viena, Ją labai  palaikė tėvas... Visą šį laiką Jis nė karto nepalikdavo mamos sunkią minutę, visada Ją padrasindavo, paguosdavo, suteikdavo stiprybės. Kartą aš paklausiau pas motiną:
„Kas tau padėjo ištverti šią negandą?“
Ji man atsakė:
„Man padėjo visa šeima, bet labiausiai tėvas. Be jo aš šito siaubo nebūčiau ištvėrusi . Jis buvo mano gelbėjimosi ratas - visą skausmą dalinosi kartu su manimi.“
      Ir man buvo labai sunku susitaikyti su brolio negalia. Nors aš to ir nerodžiau, tačiau man buvo labai skaudu, kad broliukas, kuris nieko nenusikalto prieš Dievą, tapo negalią turinčiu žmogeliuku. Juk lemties nubaustas esu aš . „O už ką  jį? Už  ką?..“ „Kas gi taip rūsčiai baudžia mūsų šeimą?.. Kodėl?..“ Kol kas nėra dar išrasto būdo, kaip visiškai pagydyti nuo šios ligos. Mano bėda yra ne tokia bauginanti - nereikia žiūrėti, kad cukraus kiekis kraujyje būtų ne per mažas ar ne per aukštas, nes kitu atveju gali ištikti koma. Aš negaliu eidamas viduriu gatvės nugriūti nei iš šio, nei iš to. Man nereikia nustatytu laiku valgyti, kad paskui nepakliūčiau į komos būseną, man nereikia leistis vaistų, nereikia visą laiką gyventi baimės šešėlyje, nereikia reikiamu laiku susileisti injekciją, kad neapalpčiau ar dar kas baisesnio neatsitiktų... Man visų šių taisyklių laikytis nereikia, o jam – taip, ir reikės visą likusį gyvenimą arba kol nebus išrasta priemonė, visiškai išgydanti nuo cukrinio diabeto... Kaip aš sakau:
- Belieka tik viltis... Viltis...
***************************************************************
      Ramus vėjelio plazdėjimas liečia lapus, kurie šlama lyg koks tylus orkestras. Visur tvyro palaima... Jos veido išraiška dabar atrodo labai laiminga. Gražios rudos akys spindi sidabrine šviesa. Jei pažvelgtume į šių akučių gelmes, pamatytumėm ten plaukiojančius delfinus, kurie krykštauja iš laimės, šokinėdami per bangas. Tamsūs, juodi kaip angliukai vyzdžiai pereina  iš vienos vietos į kitą. Neramiai, lyg  kokios palaimos ieškodami, apsistoja ties ežero gelmėmis. Išraiškingi, platūs antakiai sulenkti lanko forma tiesiog atspindi visą Jos nuotaiką, kurią Ji juto tą akimirką. Viskas aplinkui nuostabu. Ramus ežero vandens teliuškenimas tiesiog patvirtina šios būsenos tikrumą. Jame nardančios žuvelės džiaugiasi paskutinėmis, dar užsilikusiomis vasariškomis oro bangomis. Ilgi, pečius liečiantys garbanoti plaukai tiesiog skandina savyje žaidžiantį vėjelį. Viena nepaklusni  garbanėlė nušoka ant skruosto ir vėjuko plaikstoma zuja aplinkui jį. Skaisčios, švelnios lyg rožių žiedlapiai lūpos dabar šypsosi vaikiška, naivia,  nekalta šypsenėle. Ji dabar yra pritūpusi po berželio šakele. Šio medžio šakos ją gaubia lyg kokie dangaus skliautai. Aplinkuj tvyro ramybė... Ji dabar vilki kuklią, tačiau gražią dramblio kaulo spalvos suknelę, kuri itin tinka prie jos baltos it pienas odos. Ant kelių laiko didelę skirtingų spalvų rožių  puokštę. Joje daug raudonų rožių žiedų, palei šonus išsidėsčiusios kreminės spalvos rožės puokštėi suteikia ypatingą žavesį. Šalia Jos esantis vyriškis irgi yra pritūpęs. Pilkai mėlynos spalvos kostiumas, ilgas juodas kaklaraištis,  balti marškiniai. Jo veido išraiška atrodo labai rimta, susirūpinsi. Ne, aš  suklydau, Jis yra sutrikęs. Turbūt iš laimės, kad yra šlalia  žavios rudaakės, ilgų, rudų, garbanotų  plaukų, žavių veido bruožų merginos. Turbūt galvoja, kaip labai  jam pasisekė, kad galės su Ja būti visą laiką... Ore sklando palaima... Netoliese esančio miško ošimas visus nuteikia geriems poelgiams... Aplinkui viskas nuostabu... Netoliese žąsų šeimynėlė. Pirma eina vyresnieji, o paskui patys mažiausieji. Tikros šeimyninės darnos pavyzdys. Ežero krante plaukioja gulbių porelė – tikros meilės, santarvės  ženklas. O, Dieve, kaip gera!!!
      Kaip supratote, visa tai aš aprašiau vien žiūrėdamas į savo tėvų vestuvių akimirką, kuri buvo įamžinta nuotraukoje. Joje buvo užfiksuota viena iš reikšmingiausių ir laimingiausių mamos gyvenimo akimirkų.
***************************************************************
        Dažnas mūsų pažįstamas sutinka, kad mama yra pati ištvermingiausia moteris, kokią jie tik  kada nors buvo pažinoję. Aš su jais visiškai sutinku, nes mokėti džiaugtis gyvenimu po tokių likimo kryžkelių yra duota ne kiekvienam ir ne kiekvienas gali ištverti tokias kaprizingas gyvenimo išdaigas. Man visada būdavo įdomu  mamą paklausti, kaip Jinai visa tai ištvėrė.
Mama kaip tu išgyvenai visas šias negandas su manimi, kokia jėga Tave parėmė?
Po trumpos pauzės Ji atsakė:
Kartais aš pati stebiuosi, kaip man tai pavyko. Turbūt tada neturėjau laiko mąstyti, kaip aš visa tai ištversiu. Nebuvo laiko savęs to klausinėti. Nebuvo laiko savęs gailėtis... Mąsčiau tik apie mūsų laimę. Jėgų sėmiausi iš savo svajų apie ateitį, kurioje tu jau vaikščiosi.
Kaip būdama tokia jauna tu pasisėmei  tiek ištvermės, kantrybės, valios ir ryžto?
Ilgokai patylėjusi tarė:
„Turbūt stiprybės ir viską kitą turėjau todėl, kad toks charakteris. Ir svarbiausia - tu buvai mano sūnus, kuriam buvo reikalinga ypatinga parama.“
„Kaip reagavai, kai pamatei, kad aš žengiau pirmąjį savo žingsnį?“
„Buvau begalo laiminga, nes žinojau, kad jei žengei žingsnį šiandien, tai rytoj žegsi kelis žingsnius.“
„Ar tikėjai, kad aš kada nors žengsiu savom kojom? Juk aš buvau vaikas, kuris, galima sakyti, buvo beviltiškas šiuo atžvilgiu...“ 
„Aš netikėjau, bet žinojau, kad tu eisi. Nors kartais būdavo akimirkų, kada beveik prarasdavau viltį, tačiau  žinojau, kad tu vis vien vaikščiosi.“
„Kaip tau pavyko džiaugtis gyvenimu, kada aplinkui daugiausia buvo skausmo?“
„Malonių akimirkų būdavo tikrai labai retai, tačiau mes mokėjome jomis džiaugtis. Niekada  nebūdavau paniurėlė. Visada įžvelgdavau net pačioje blogiausioje padėtyje kažką gero, naudingo.“
„Mama, o kaip tau pavyko išgyventi  negandą atsitikusią su broliu?“
„Šiam gyvenimo smūgiui iš mūsų niekas nebuvo pasiruošęs, niekas jo nesitikėjo, tuo labiau aš. Čia daugiausia padėjo man jūsų tėvas, jis  man suteikdavo tvirtybės, mokėdavo paguosti, išklausyti, visą naštą dalinosi pusiau. Dar labai padėjo artimųjų parama.“
„Ar dabar tu gali pasakyti, kad tu esi laiminga motina?“
„Žinoma, nes aš turiu du puikius sūnūs, kurie man yra pats didžiausias džiaugsmas. Didžiuojuosi jumis, nes jūs pateisinat mano lūkesčius.“ (čia mama truputį „pasaldino“, sakydama apie mus)

          Atrodo, kad paklausiau visko, ko norėjau .
***************************************************************
    Mama yra išskirtinis žmogus ne tik tuo, kad susidorojo su tokiom kliūtim, bet ir tuo,  kad Ji,  kaip ir kiekvienas žmogus, turi ryškų charakterį, savitą vidinį pasaulį.
      Jos mėgstamiausias augalas yra kaktusas. Namuose jų tiesiog daugybė. Mamai ši gėlė patinka todėl, kad yra tvirtas ir gajus augalas, kuris moka prisitaikyti prie nepalankių gyvenimo sąlygų, išgyventi sunkiausioje padėtyje. Tikriausiai tas augalas atitinka mamos charakterio bruožus. Galbūt kaktusai jai patinka ir todėl, kad  yra su spygliais –  moka apsiginti.
      Vienas iš mamos keistų talentų yra tas, kad Ji moka bendrauti su gėlėmis, augalais. Mūsų namuose tikrai nemažai  visokiausių gėlių, augalų. Kartais mėgsta pasišnekėti su savo „globotiniais“. Paguodžia nuvytusią gėlėlę, bara kitą augalą, kuris net labai prižiūrimas neduoda norimo rezultato. Jai visada pavyksta įtikinti  augalą, kuris apsėstas amaro, kad šis atsigautų. Dažnam „lepūnėliui“  net pagrasina, kad išmesianti pro langą. Ir, patikėkite, stebuklas įvyksta – augalas per kelias dienas atgyja lyg feniksas iš pelenų. Mums, šių namų vyrams, būna labai sunku suvokti tokius mamos gebėjimus,  tačiau mama tikrai moka savaip bendrauti su augalais.
      Dar vienas iš mamos keistų pomėgių yra tas, kad Ji mėgsta kalbėti su jūra, klausytis jos ošimo, bangų lūžimo garso. Ji sako, kad  tai ją labai ramina. Klausydamasi jūros ošimo, Ji gali paleisti čia ištisas valandas. Jai labiau patinka, kai jūra būna banguota, nerami, pašėlusi. Tada, mamos žodžais sakant, palengvėja sieloje. Dar mamai patinka neramus oras, kada griaudėja, svaidosi žaibais, pliaupia lietus, virsta medžiai. Žiemą  labai patinka, kada yra pūga. Mamai labai retai kada patinka ramus oras, Ji nemėgsta monotonijos. Jos mėgstamiausios spalvos priklauso nuo esamos nuotaikos – vieną dieną yra žalia, o kitą jau geltona.
    Atsimenu, vieną kartą mes visa šeima nusprendėme paatostogauti prie jūros. Atvykus mus pasitiko niūrus oras, rūškanas dangus, viskas atrodė pilka. Mes niekur nenorėjom eiti. Išsikrovėme visus daiktus, susitvarkėme... Staiga mama sako:
Einam visi prie jūros. Šiltai apsirenkit.
      Mudu su broliu neprieštaraudami šokome rengtis. Tėtis lyg pritardamas mūsų sąjungai irgi sukruto ruoštis. Po pusvalandžio išėjome. Oras vis dar atrodė prastas, tačiau tai nesumažino mūsų noro pirmą kartą šiais metais pamatyti jūrą. Todėl pamažėle traukėme link jos. O dangus vis dar buvo  apsiniaukęs. Vakarėjo... Kuo arčiau buvome prie jūros, tuo labiau spartėjo mūsų žingsniai. Ir štai mes jau girdime jos ošimą, kuris skamba,  lyg jinai sveikintų būtent mus. Palypėjom ant kopų, vėjo pustomas dar šiltas smėlis apgulė mūsų kojas... Kaip malonu...  Jau matome jūrą, artėjame prie jos, o ji savo ruožtu gena bangas prie mūsų, lyg norėdama mums savo ranką ištiesti ir pasisveikinti. Brolis iškart bando išsiprašyti pabraidžioti jūros krantu, bet tėvai nenori su juo sutikti, nes dabar jau vakaras ir oras atrodo taip, lyg tuoj lis. Brolis nusimena, bet greitai randa kitą Jį sudominusį žaidimą. O aš vis sėdžiu ant kopos - viską stebiu. Manęs netraukia pabraidžioti jūros krantu, nes žinau, kad tokių progų dar bus. Juk dabar tik pirmoji diena - prieš akis dar visa savaitė. Galiu jums prisipažinti - man tikrai patinka stebėtojo vaidmuo - aš matau ir vertinu visus, kuriuos tik pastebiu. Man įdomi jų elgesena, jausmų atšvaitai veiduose ir dar daug visokių smulkmenų... 
        Staiga debesys išsisklaido pasirodo raudonos saulės nutvieksti skaidrūs debesėliai, pasidaro šilčiau. Tada brolis dar pabando savo laimę ir stengiasi perkalbėti tėvus. Dabar jie sutinka. Kviečia mane, bet aš atsisakau. „Kaip nori“,  - pasako brolis. Jie visi jau prie jūros kranto, įmerkė kojas į vandenį. Štai ir atvilnija pirma banga, o po jos - dar kelios pavėluotos. Kaip supratau iš jų reakcijos, vanduo dar šiltas. Taip stovėdami jie praleido kelias minutes. Broliui pirmam nusibodo šis jo paties sugalvotas prašymas, Jis nubėga, o tėvas su mama dar lieka.
          Dangus jau visiškai išsigiedrijo, visas paskendęs nuo saulės avietinėje spalvoje... Kaip gražu... Jūra skalauja  tėvų kojas. Abu stovi lyg  nejudėdami. Visas dangus paraudęs. Saulė pradėjo leistis, kad paskui vėl pakilusi galėtų prižadinti pasaulį. Staiga man lyg akyse susilieja. Viskas praėjo, bet tas vaizdas, kurį mačiau, iki šiol man liko giliai atmintyje: Motina su Tėvu stovi prie jūros raudoname, saulės apšviestame fone. Mėlyna jūra ošia, aplinkui juos. Tėte laiko Ją paėmęs už rankos, laiko ją taip tvirtai, kad atrodo  niekas Jos iš jo glėbio neatims. Jiedu lyg dvi to paties mechanizmo sudedamosios dalys. Vienam sugedus, kitas negali be jo veikti. Bet tėte Ją laiko taip tvirtai, kad atrodo, jų niekas negalės išderinti. Jie lyg viena plakanti, šilta, meilės kupina širdis.
        Tada man buvo dešimt metų. Vaikiška širdele, o ne protu pajutau Judviejų  kažkokį  stebuklingą bendrumą. Dabar, atgaminęs šį vaizdą savo atmintyje, supratau, kad didelė dalis Mamos stiprybės eina iš Jo. Žmogaus, kuris visada šalia – mano Tėčio.
2004-10-09 15:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-12-13 19:10
g
g
Nebaigiau skaityti, bet puse tai suvalgiau. Aš irgi pajaučiau kad pradeda braškėti per siūles. Nors iš pradžių traukė prie kėdės. Va :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-13 01:28
St Sebastianas
Nelabai turiu prie ko prisikabinti. Kūrinys parašytas gražiai, sugebėju užkabinti net tokio pikto dėdės kaip aš viduje. Bet. Už kai ką moralą tikrai atskaitysiu. Dialogai. Jie silpniausia kūrinio vieta. Pokalbiai atrodo dirbtini, jie labiau primena interviu ar kokią apklausą. Pasitobulink šioje srityje. Tarkime, "Kviečia mane, bet aš atsisakau. „Kaip nori“,  - pasako brolis." susižiūri gerai. Vieta, kurioje sunus klausinėja savo motiną - vos ne parodymų davimas.
Šiaip tikrai neblogai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-11 14:45
manukoshe
Galvoju, kur aš jau tai skaičiau, o po to ėmiau ir prisiminiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-09 15:43
nila lelium
Likau be zodziu.Labai sujaudino.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą