Karnavalas

Kai Klėja atsikėlė, už lango jau švietė saulė. Diena atrodė bus puiki. Spindėjo sniegas, medžiuose tupėjo rausvos sniegenos ir žalsvai gelsvos zylės. Ji išsivirė kavos ir vėl susirangė lovoje. Į darbą eiti nereikėjo. Ramiai siurbčiodamą kvapnią kavą, ji spaudė nuotolinio pultelio mygtukus. Ekrane keitėsi vaizdai, o mintys, lyg metro, bėgo jos galvoje.
Vakare laukė šventė. Kai laikrodis išmušė ketvirtą valandą, ji pradėjo ruoštis. Jai sunku buvo išsirinkti tinkamą rūbą, nes taip norėjo patikti, sužavėti, tą, kuris seniai prikaustė jos dėmesį. Atsisėdusi prieš veidrodį, ji šukavo plaukus, spalvino blakstienas dangaus žydrumo spalva. ir galvojo, koks vakaras jos laukė.
O vakaras artėjo. Ji vis labiau jaudinosi.
Tą vakarą ji vyko į šventę su Rėjum. Buvo  gera, tik ji nerimavo kaip reikės grįžti. Klėja nuo mažens bijojo tamsos, bijojo vaikščioti tamsiomis miesto gatvėmis. Bet jai patiko naktis, tik tada ji likdavo viena su savo mintimis. O ji mėgo svajoti, ypač tada, kai buvo įsimylėjusi. O juk buvo!
Kai jie atvyko visur degė šviesos, skambėjo muzika. Visi linksminosi, šoko. Tik jai nebuvo linksma. Nes ji nematė nieko daugiau tik Rėjų. Ji norėjo šokti, kalbėti tik su juo. Bet...
Liejosi šampanas, sukosi poros, kai jai kažkas tyliai minioje tarė: „Labas vakaras... “