Ant balto lapo nupiešiau savo veidą: kruvinos akys žvelgė į mane, o pravira burna,pilna nupjauto širdies kampo,sklido :
“liaukis
neliūdėk
juo
kis
ir
šyp
so
kis
pailsėk
pamiegok
bet
neužmik
ir
niekada nepasiduok
bėk
rėk
bet vis tiek visus
MYLĖK”
aromatu. Ištryniau lapą,išvėdinau kambarį,o pasislėpusi saulė tarp debesų švietė iš mano veidrodžio.


Sankana




