Netapęs monologas

Žiūrėk,
ir ką man daryt.

Gal aš vardan žingsnio,
o gal - dėl tylos,
kurios pati pagimdyti
nemoku,
gal, dieve,
dėl ko ir pati nežinau
bet bent nebijau
pripažinti -

žinai, kartą miesto
gimtojo gatvėj
paklydus
norėjau krumpliais
į žemę daužyt
iš saldumo.

O dar vieną vakarą
ėmė ir sudegė rankos -
tai buvo juokinga,
tikrai, ir juokiausi
garsiau už visus,
ir sakiau, kad tai niekis,
žinai.
Kokia ji keista, kvatojosi
žmonės, ir aš po to
kvatojau jiems įkandin.

Ir nieko.

O dar kitą kartą
tai buvo tikrai smagu.
Nežinau, kodėl tai sakau
dabar.

Gaudžiau už skverno
tą, kuris, pasirodo
skvernus buvo
įkeitęs ir laukė
gal kartais
kita juos išpirks.

Tik šiaip čia  - ko tik nebūna.

Beje, ir nebuvo.
Bet liko juokinga
ir mėčiausi žodžiais,
bijodama
kad kas pamatys.
O, naivume.

Ir nieko.

Visi mes pasijuokėm dar kartą
ir išsiskirstėm po truputį.
Susitikę dar pasisveikinam - nieko, žinai.

O dabar tai, žinai,
tik vienas
tų vakarų
kai, jei atsirastų kas
tyli greta,
aš įsidrąsinčiau
ir paklausčiau,
ką man daryt,
man atrodo.

Ir gal net pati nesijuokčiau.

Čia šiaip, keičiam temą.