Aš, jis ir du mūsų zombiai | Fucking

Anksčiau, kai dar negyvenome su zombiais, tiek aš, tiek jis dažnai pasikviesdavome moterų į svečius. Virdavome arbatą, vaišindavome viešnias romu. Jis grodavo gitara nuolat užmirštamas dainas, todėl turėjo visą sąsiuvinį su tekstais ir akordais. Aš būdavau svetingas. Po to, žinoma, mylėdavomės. Jis su viena, aš su kita. Rytais linksmai krizendami ankštoje virtuvėje kepdavome kiaušinienę ir gerdavome kavą. Po pusryčių lydėdavome meilužes. "Iki, iki kito karto", -- sakydavome savo viešnioms pro duris. Jos juokdavosi, laukdamos sunkiai kylančio lifto.

Dabar turime keblumų. Pamėgink pasikviesti viešnią. Kaži ar ji eis. Pajutusi nemalonų kvapą, ko gero, įsikibtų durų staktos ir rėktų it skerdžiama. Moterys jau tokios. Bet, žinoma, sumokėjus pinigų, galima mėgint. Mes taip ir darom. Kviečiam profesionales, šios be skrupulų. Kai kurios jau žino mūsų įpročius ir tai, kad gyvename kartu su zombiais. Sako, tuose nešvariuose kvartaluose, kur veši meilės verslas, net legendos sklando apie mus ir mūsų zombius.

Taip, seksas dabar visai kitoks. Vien kažkokie skubrūs, metodiškai monotoniški judesiai. Šnopavimas ir trumpa palengvėjimo akimirka, tuoj pat pavirstanti nepaaiškinama savigrauža. Be to, mes nebegalime kviestis iškart dviejų viešnių. Pradžioj bandėm. Siaubas!

Pamenu, tai nebuvo profesionalės. Įkalbėti pasisvečiuoti pavyko tik nelabai valyvas, alkoholį mėgstančias senyvas moteriškes. Prieš tai ilgai dar girdėme jas užeigoje šilta degtine. Na ir kas? Atėjusios iš karto puolė brautis atgalios. "Zombiai? " -- stebėjosi ir visaip nevykusiai juokavo. Siūlė nuprausti savo draugus, kad nesmirdėtų, ir nusipraust patiems. Tąsyk jis negrojo gitara, o aš nebuvau svetingas. Pasakėm, kad užteks tų cirkų ir užsidarėme atskiruose kambariuose -- kiekvienas su sava to vakaro kompanione.

Tačiau cirkai dar nebuvo nė prasidėję. Nors ir apkvaitusiam nuo degtinės, sunkiai, kaip prisimenu, man sekėsi. O galų gale nieko ir neišėjo. Zombiai, iš pradžių jo, o paskui ir maniškis, ėmė lakstyt po kambarius, nuo lovos prie lovos, susijaudinę kažką vapėjo ir kumščiavo vienas kitą. Mintis, kad jie neblogai mato tamsoje visai nesuteikė man didesnio pasitikėjimo savimi. Ir jam taip pat. Įsiutęs, spardydamas daiktus ir trankydamas durimis jis išvijo zombius į balkoną, bet ir tai negelbėjo. Tie, palyginti romūs padarai, kone pasiuto. Vos neišdaužė stiklinių balkono durų, švokštė ir klykavo kažką. Dieve mano, šito buvo per daug. Nepalinkėję geros kloties viešnias išvijome. Nusipirkome dar degtinės ir gėrėme dviese iki paryčių. Zombius nubaudėme, sugrūsdami į ankštą sieninę spintą. Keista, tačiau viešnioms išėjus jie kuo ramiausiai prabuvo ten per visą naktį.

Dabar, kai gyvename su zombiais, samdomės profesionales. Ne aukščiausios klasės, neišrankias, nebrangiai kainuojančias, sąžiningai dirbančias moteris. Jis negroja joms gitara, mano svetingumas virtęs vien dalykišku mandagumu. Seksas? Kažkokie skubrūs metodiškai monotoniški judesiai. Ir profesionalę kviesti galime tik vieną. Kol ji vonios kambaryje aptarnauja, pavyzdžiui, mane, jis priverstas prižiūrėt nerimstančius balkone zombius. Ir atvirkščiai.