didelis kamštis (gerklėje)

Autobusas suteliuskavo ir vėl sustojo. Tik virptelėjome vietoje, o į priekį, rodos, nė kiek nepajudėjome. Laukti kamštyje, stotelėje, eilėje, darbe, filmo, - štai kaip mums tenka leisti savo laiką. O mano šuo tai niekad nieko ir neveikia, tik laukia, kol mes sugrįšime.
  Norėčiau būti šuo be šeimininko, tada daug snausčiau ir mažai laukčiau. Įlipčiau Lukiškių stotelėje ir pramerkčiau akį tiktai Molėtuose. Pati to nesuvokdama būčiau pro blakstienas sekusi kiekvieną per tą laiką įlipantį ar išlipantį žmogų. Visą tą gyvenimą, kurį dabar gyvenu, tiesiog susapnuočiau.
  Visi šitie veidai per ryškūs. Net prisimerkusi negaliu nuo jų pabėgti, o užsimerkusi- nuo savęs. Mus visus reikėtų vieną dieną, o geriausia šiandien, susprogdinti ir didžiulėmis liepsnomis išspjauti į orą, kad visas pasaulis pamatytų. Visi mažuose namukuose laukiantys maži šuniukai ir laukiniai konteinerių tarakonai. Šiame tuščių skardinių šmėklų pilname kelyje reikėtų didelio fejerverko.
  Senutės koja sujudėjo pritardama mano planui. Judėjo aukštyn žemyn paklusdama mano širdies ritmui ir aš supratau, kad galvojam tą patį. Autobusas dar kartą virptelėjo ir du didelių pilkų namų fasadai konvulsiškai sujudėjo lyg tampomi traukulių. Viename lange prie stiklo iš anapus prisiartino žmogaus figūra ir stebėjo kamštį.
  Žmonės autobuse kudakavo lyg vištos, tik šiek tiek irzliau. Vieną dieną kokia nors mažo nežinomo kaimo višta turėtų išperėti bombą. Turbūt tai vienintelis kelias pavirsti gulbe ir neįstrigti šiapus to atspindžio, kuris mums taip spindi. Rodos, trankydami galvas į sieną mes sparčiai mutuojame į krokodilus.
  Anapus lango žmogus nusisuko, pasislėpė gilumoje ir į autobuso stiklą atsimušęs klevo lapas staiga įstrigo ir ilgai siūravo vėjyje, - tokia ilga buvo diena. Sustingęs į gerklėje stringantį luitą, bet virpantis žmonių kūnais oras lėtai ir ilgai teliuskavo ties autobuso sienelėmis lyg didžiuliame dubenyje, nuolat grasindamas ir keliantis augančią įtampą, tačiau sustingęs lyg želatina. Atrodė, lygtai stovėtume ilgiausią amžinybę viename taške ir tiktai grindinyje išgulėtų autobuso vėžių pavidalu įspaustume šiokio tokio nuveikto darbo žymę.
  Kažkada vieną ilgą rudens pavakarę eidama pro šalį mačiau tas duobes, pilnas kiek dumblėto vandens ir prikritusių klevo lapų. Po to ilgai karts nuo karto sutikdavau žmonių, kurie man pasakojo, kad į tas duobes kiekvieną rudenį prisirenka mažų, nežinia iš kur atsiradusių nežinomo augalo sėklyčių. Deja, niekas to augalo nematė, nes jis niekuomet nesudygdavo. Taip, mano nuomone, pasaulis ir nepavirto gulbe.