Iš ciklo "Niekingi memuarai". Šiltadaržio skersgatvis

Juokinga. Dažnokai girdimas žodis. Ir dar dažniau besisukantis galvoje. Ir kiek kartu tai girdėjau? Bent du kartus mažiau, negu jis nuskambėjo kažkieno galvoje, į mane žiūrint. Seniai žinoma tiesa – juokas gydo. Turėčiau būti juoko terapijos specialistu. Tik štai tokie specialistai kažkodėl tituluojami ne „terapeutais“, o „pajuokos objektais“. Bet koks man skirtumas? Kaip ir bet kam kitam...
Žmogus be profesijos, ritmo pojūčio ir atrodantis bent penkeriais metais senesniu negu iš tikro yra. Pridėkit nuolat susivėlusius pusilgius pusiau garbanotus plaukus, aprūdijusius akinius (jei būtų apvalūs ir su butelio dugno storumo stiklais, kuo puikiausiai atitiktų Kazlo „Viengungių“ prezidentą Erazmą Slėpsnį), kasdienę porą skirtingų kojinių ir tokį pat kasdienį, net viduržiemį, nutriušusį velvetinį švarką. Dar pridėkit porą neįtikėtinai bebriškų priekinių dantų (vos nepamiršau, mat veidrodis mano juodajame saraše užima pakankamai aušktą vietą) ir nuolat svaidomus prieš save nukreiptus sąmojus. Štai tokie ingredientai reikalingi beveik tobulam pajuokos objektui. Visiškai tobulu jį padarytų tik pora žymesnių fizinių defektų, pvz., penkiais dydžiais didesnė kairė pėda ar šešiapirštė dešinė plaštaka. Deja, negimiau Černobily (pridėjus dvigubą galvą, akį kairiajame subinės „žande“ ir trigubą... ai, gal apie tai nekalbėsiu... žodžiu, būčiau cirko superžvaigždė).
Aišku, mėgstu hiperbolizuoti. Įgimta savybė. O gal ir ne...
Kas aš? Norėčiau atsakyti, bet nesugebu... Baltasis niekas. Kažkaip rasistiškai skamba. Juodasis niekas klausytų hiphopo, kurio pakęst negaliu. Pilkasis niekas... pilka tokia neišraiškinga, kad geriau išvis be spalvų. Niekas? Ne, niekų ir taip pilnos pakampės, tik retas iš jų suvokia esąs niekas.
Ponas niekas.
Kaip išdidžiai skamba, beveik kaip koks aukštuomenės titulas. Visų niekų pulkaunyks! Kaip gera turėti vardą. Jis tarsi turėtų įprasminti individualumą. Jėzau! Kiek pasauly „individualių“ Jonų, Petrų, Ramunių, Antanų ir pan. Kaip ir praktiškai visa, ką kiekvienas mūsų mano turįs, vardas neteko savo pirminės svarbos ir yra tradicija labiau negu būtinybė. Kaip ir padorumas, gėda bei kuklumas, kurių laikomės vien dėl to, kad taip įprasta.
***
Eilinį kartą „stepas po stepo“ matavau Vilniaus gatves. Kažkodėl kaskart tikiuosi ten atrasti kažką naujo. Kartais pasiseka. Ir tąkart pasisekė. Kažkodėl vakare, kai de facto turėtų būti daug sunkiau ką nors įžvelgt, pamatome daugiau negu dieną. Ir štai pagal šį pricipą prieš mano akis subolavo metalinė lenta su užrašu „Šiltadaržio skg. “ Ir koks idiotas gatvelę pačiam Vilniaus senamiesty pavadintų Šiltaradžio skersgatviu? Turbūt nė kiek nemenkesnis už tą, kuris save kaskart vadina ponu nieku. Bet šiems dviems dar labai toli iki žmogaus, kurį sutikau, vėpsodamas į „Šiltadaržio“ skersgatvio ženklą ir vos sutramdydamas juoką.
- Palaimintas tas, kas mato prasmę ten, kur jos nėra, - pralemeno ramus ir tuo pačiu kiek spigus balsas man už nugaros.
„Tikėjimo žodis“, iškart pamaniau. Palaimintas... mažiausiai norėjau klausytis kažkokių sektantų tikėjimo tiesų. Atsigrįžęs tikėjausi išvysti kuprotą susigūžusį pavidalą, vilkintį sutanos parodiją arba bent jau niolika rožančių apsikarsčiusį tariamą asketą.
- Per amžius... – „... viso gero, ir cigarečių nei smulkių neturiu“. Štai tokį iš koto verčiantį atkirtį buvau besakąs, bet trečias žodis įstrigo gerklėj.
- Amen? – suskambo ironiška gaidelė. – Ir kodėl žmonės įsisavina tik pirmus keletą žodžių? Žmogus, davęs pavadinimą šitai bereikšmei vietai, turbūt turėjo puikų humoro jausmą ir tikėjosi taip džiuginti tokius vargšus kažin ko ieškančius piligrimus kaip tu.
Jis buvo teisus. Vėl įsikirtau tik keletą žodžių. O „piligrimas“ vėl sukėlė aibę vaizdinių, nuo maniakiškai rėkiančių „Jėzus – mano panacėja“ iki įdegusio veido Boeing lėktuvo piloto kabinoje, visu greičiu lekiančio į vieną iš Niujorko bokštų dvynių ir visa gerkle klykiančio „Allach agbar! “. Bet man nesuspėjus suformuluoti pakankamai kandžios antisektantiškos ir antiteroristiškos replikos, mano pašnekovas vėl prabilo:
- Ikaras.
- Dedalas, sūnau mano, o dabar sakyk, ko nori, - pagaliau sumečiau kažką pakankamai draskančio akis. – Pinigų praktiškai neturiu, o cigarečių ir pačiam trūksta, todėl savo pokelio liekanomis dalintis nesiruošiu.
Ir tik tada pirmąkart įsižiūrėjau į priešais save stovintį žmogų. Plika galva, kiek siauroka burna, besistengianti išriesti kažką panašaus į ironišką šypseną ir tuo pat metu kalbėti (vėliau jam visgi pavyko!) ir neįtikėtinai skvarbios akys. O šią kontrastišką fizionomiją nešė juokingai siauri pečiai, kažkaip dar pakeliantys ir už nugaros besilaikantį akordeoną. Kairėje rankoje jis laikė dvi cigaretes, dešinėje – akivaizdžiai savadarbį žiebtuvėlį. Žmogystos apdaras privertė mane pasijusti stiliaus simboliu. Lenkišką tautinį kostiumą primenantys suglamžyti baltiniai, apvilkti akivaizdžiai per siauria žalsva turbūt caro laikus menančia liemene, iš įvairiausių pilkų atspalvių lopų pasiūtos kelnės ir du skirtingi batai (vienas „kerzas“ ir vienas sportbatis) privertė mane pasijusti bene tvarkingiausiu žmogumi planetoje. Bet tos akys...
- Gal vietoj vienas kito žeminimo susėskim parūkyt? – paklausė Ikaras (?) tiesdamas man vieną iš dviejų kairėje rankoje laikytų cigarečių.
Ir kokie gi mes savo įpročių vergai. Nors nejaučiau didesnio noro bendrauti su bet kuo, o ypač su žmogum, visuomenei keliančiu n kartų didesnį juoką negu aš pats, nedvejodamas paėmiau cigaretę, vos pamatęs virš filtro boluojantį užrašą „Davidoff“. Seniai turėjau tokią prabangą rūkyti „Davidoff“. Ir iš kur toks driskius turi tokių cigarečių? Gal koks nusilakęs turistas Pilies gatvėj į kepurę įmetė puspilnį pokelį?
Ikaras link mano cigaretės ištiesė savo liepsnosvaidį primenantį žiebtuvėlį. Tada jis staiga uždėjo delną man ant kaktos ir į viršų užmetė prieš akis nukritusius plaukus. Iškart pamaniau papuolęs į gėjaus maniako žabangas. Dabar jis šoks bučiuotis, ims čiupinėtis ir (o, viešpatie!) atims cigaretę. Tada man beliks ranka ar koja vožti jam į tarpukojį ir pabėgėti iki Valdovų rūmų statybos aikštelės, kur galėsiu netrukdomas išsivemti. Štai tokios mintys akimirgsniu nusiaubė mano vargšę smegeninę, ir už nugaros aš jau gniaužiau kumštį būsimam brutaliam ir visiškai mano pacifistinių nuostatų neatitinkančiam smūgiui į pašnekovo tarpukojį. O jis tik įskėlė ugnį, įrenginiu daug labiau primenančiu akmens amžiaus skiltuvus negu tikrojo žiebtuvėlio „akmenuką“. Neapsirikau tą daiktą vadindamas liepsnosvaidžiu – iš jo pliūptelėjo beveik pusės sprindžio aukščio liepsna, kuri būtų neabejotinai iki šaknų nusvilinusi mano pusilges susivėlusias ir „išpuoselėtas“ pusgarbanes.
- Būtent, - prašneko Ikaras, patraukęs ranką nuo mano kaktos ir prisidegęs savąją „Davidoff“, - aš tavo ševeliūrą gelbėjau be jokių homoseksualių pageidavimų, ir kumščiais man į tarpukojį taikytis visai nebūtina.
Bet juk jis visąlaik žiūrėjo man į akis! Jis negalėjo matyti nei mano seksualinio priekabiavimo baimės, nei, juo labiau, už nugaros sugniaužto kumščio. Negi jis mintis skaito?
- Nieko aš neskaitau, - vėl prabilo jis. – Elementari žmogaus elgesio logika. Kai heteroseksualiam vyriškiui kitas vyriškis uždeda ranką ant kaktos ir nubraukia plaukus (turbūt suvoki bent tiek, kad veido lytėjimas ir plaukų nubraukimas, jei jie, žinoma yra, - jis šyptelėjo, perbraukdamas plikę, - yra bene dažniausia preliudija į bučinį), neišvengiamai kyla homoseksualinės aliuzijos. Reakcija – pirminis šokas, išsiplėtę akių vyzdžiai, susitelkimas ties agresyviu atsaku ir fizinės prievartos ruošimas potencialiam agresijos objektui nematant, kaip kad tu už nugaros slėpei sugniaužtą kumštį, kurio aš, be abejo, nemačiau.
„Užsirovei“, tariau pats sau. Kažkoks apdriskęs plikis be vargo numatė mano elgesį ir visiškai tiksliai nusakė mano mintis ir jau brendusį smūgį į tarpukojį. Bet vietoj to, kad paprasčiausiai išretintų mano ševeliūrą, jis vis tiek pridegė man cigaretę, rizikuodamas rimtai nukentėti genitalijų srityje. Idiotas...
Rūkėme tylėdami. Tiksliau, rūkiau tylėdamas. Tuo tarpu Ikaras (jo tėvai arba buvo apsėsti antikinės mitologijos, arba, kas labiau tikėtina, buvo eiliniai kolūkiečiai, kuriems labai patiko važinėtis „Ikarus“ autobusais, kurių garbei jie ir pavadino savo naujagimį) trim įkvėpimais sutraukė visą cigaretę. Neįtikėtinai apsirengęs plikis su akordeonu, pasižymintis neeiline įžvalga, skvarbiu protu ir nenusakomo tūrio plaučiais... Šit kokį draugą susiradau... O gal jis mane susirado?
- Atsiprašau, per tą sumišimą neprisistačiau. Mano vardas... – ir vėl strigau sakinio vidury, nes mano pašnekovo jau nebuvo.
Išlėkiau į artimiausią gatvę, tikėdamasis pamatyti kuria nors kryptimi pėdinantį akordeonu nešiną siluetą. Aišku, nieko nepamačiau.
Grįžau į Šiltadaržio skersgatvį, mąsliai traukdamas paskutinius mano vargšės „Davidoff“ cigaretės dūmus. Kažkas viduje kuždėjo, kad Ikarą dar sutiksiu. Turbūt tai buvo akla viltis – tokių nelaimėlių, kaip antai aš, globėja. Darsyk nužvelgiau skersgatvio pavadinimą.
Garsiai juokdamasis nupėdinau link Pilies gatvės. Jei žmogus, vargšui skersgatviui davęs štai tokį pavadinimą, ir nesitikėjo tokios reakcijos, vis tiek jis tikriausia buvo pranašas. Galvoje zujo linksmai liūdna mintis – kaip šiltadaržiai asocijuojasi su agurkais ir dabartine Lietuvos politika.