vaikšto po rudenį lapai,
aš parūkysiu ir eisiu,
o medžiai stovės ir žiūrės į mane
su lapais nueinantį,
nieko nepaprasto, nieko
labai ypatingo
nepasakysiu,
tikriausiai,
kaip kad
labai
labai
labai
gera gyventi
optimizmas per kraštus...
na ką, nepavydėkim, tebūnie lietuvių naujas bruožas „man gera, kai kaimynui gera“
ir apskritai, nuo gyvenimo nėra vaistų, net ir juodžiausios akimirkos praeina.
:)
ot,kaip idomu... visiems bo dabar rudenine depresija prasidejo (kaip zinia,ji ypatingai sustiprina nora kurti),o tau GERA gyventi... Anomalija kazkokia!...
bet liux!!!:)))
P.S. man va tokie vat maziukai eiliukai visad imponavo...
:)
nieko nepaprasto, bet gerai pagauta akimirka - vaizdas. Pabaigoj neįprastai tau atviras jausmas, bet visiems pažįstamas milisekundinis laimės-gėrio-ramybės savyje pojūtis
Kadangi noriu pasirodyti didžiai protingas, pradėsiu nuo to, kas NEpatiko: išbraukčiau bent vieną "labai" iš tos triados. Palikčiau maximum du"labai" - užtektų, o ir eilius būtų gražesnis.
Visa kita - mano nuomone - be priekaištų. Perliuku laikau pirmą eilutę ("vaikšto po rudenį lapai"). Kažkada panašų perliuką parašė Ed.Mieželaitis (berods) - "mergaitė neša savo kūną". Nuostabu.
Eilėraštyje išlaikyta elegiška rudeniška nuotaika, atrodo, girdi čežant lapus ir einant lyrinį herojų. Kas, kad rūkantį (ogi rūkyti nesveika).
Parašyčiau 4 - už labavimąsi numuščiau vieną balą.