Kietumas

Sutrupintais klevo lapais nusivaliau batus. Rankas degino galingi ugnies liežuviai, o galvoje knibždėte knibždėjo skruzdėlių mintys. Sako, jei iš ryto didžiulis rūkas, lauk giedros, vadinasi, nebus ir ašarų. Šiandien ašaros nebeminkština žmogaus širdies. Bet ar kada nors buvo širdis minkšta, juk širdis – raumuo, o raumenį mes įsivaizduojame kietą kaip akmenį. Vanduo niekada nesuminkštino akmens, nebent išgraužė kur nors skylutę, o gal tik duobutę. Taigi ir ašaros niekada nesuminkštins širdies. Galų gale juk vanduo taip pat kietas.

Dabar medžiai, net jie, nebeklūpi priešais mane, nes jie kietesni. Stvėriau papuolusį po ranka nusususį augalo stiebą. Tik jis neatlaikė. Nendrė išdidžiai vaipėsi prieš mane. O visai neseniai aš ją mindžiojau, mano brolis. Neseniai kandžiojau nagus kaip kad nesugeba arkliai apsikramtyti savo kanopų. Buvau  gudresnė ir stipresnė. Dabar apleido mane net Kainas. Jis nuėjo savo keliu. Likau viena kartu su Abeliu. O Dovydas… jis išėjo linų rauti.

Minkštumas mūmyse tėra tik graži iliuzija, spalvotas miražas, duodantis pasauliui dar vieną spalvą.

- Tai filosofinė antis, - pritarė Usonifuras.

Taigi dabar sėdžiu ant žemės ir verkiu. Ašaros man padeda sustiprėti.

Usonifuras paėmė dar vieną saują lapų, juos sutraiškė ir papūtė pavėjui. Tegul skrenda.

Tikiuosi nukris kietai.