Konstantinopolio turkėms

Girdėt, kaip kupoluotose Konstantinopolio pirtyse
garsiai prausiasi turkės,
pasišviesdamos dulksvais savo kūnais.
Kaip šukuojasi, vangiai šypsodamosi,
sunkius savo plaukus
ir veriasi auskarus iš tamsių mėnesio akmenų.
Vienišas
kantriai mazgos girtų vyrų kojos,
ir nuo aukso joms neatlės iškilnios krūtinės.
Pro langinių plyšius vidurdienio ankštuose
                                      skersgatviuose
mane pavydžiai sekios tamsios gražuolės,
ir sapnai jų kaip niekad
bus ilgi ir maištingi.
Nenujausdamos, kaip gedėsiu jų ryškių
                              šventadienio rūbų
ir kavos aromato, sirpstančio lūpose,
ir perdien joms įgrystančio vaizdo
pro šykščius langinių plyšius.