No Future 8

PIRMADIENIS, RUGSĖJO 8.


Pirmadienį mokykloje pasirodo tik dvi mano draugės: Danga ir Erna. Irkos nematyti.
-  Kur jinai? – stebisi Erna.
Danga nežino.
-  Reikia jai paskambinti.
Bet tam nelieka laiko, nes prasideda matieka. Mokytojas aiškina, kaip traukti šaknis. Nuobodu, mat viską suprantu. Jis užrašo ant lentos pratimus ir klausia:
-  Kas gali atsakyti?
Aš pakeliu ranką.
-  Nejaugi tik vienas Tonis žino? Daugiau niekas? Toni, koks atsakymas?
-  Trys.
-  Teisingai.
Ir taip visą pamoką. Aš visuomet išsprendžiu uždavinį pirmas. Galiausiai mokytojui trūksta kantrybė ir jis pareiškia:
-  Toni, man jau atsibodo tavęs klausti, aš žinau, jog tu žinai, nes tu visą laiką viską žinai.
Priimu tai kaip komplimentą. Klasiokai nervinasi, turbūt iš pavydo.
-  Tas išsigimėlis... – išgirstu. Nekreipiu dėmesio.
-  Tu šaunus tipas, - sako Danga.
Aš džiaugiuosi.



Irka ateina tik į antrą pamoką. Jai įžengus į klasę, pasigirsta garsus „Oho! “. Ir ne be reikalo. Irka pasikeitusi – jai ant galvos tikrų tikriausia skiauterė. Tokia raudona, kaip Maiko iš geriausios pasaulio grupės.
-  Pavėlavau, nes ilgai šukavausi, - teisinasi ji.
Mes apipilam ją komplimentais – atrodo tikrai cool. Kitos mergaitės – Ligita, Aura, Monika – prieina arčiau pažiūrėti. Joms patinka. Rudis su savo draugais, mikrobais ir bakterijom, žvengia.
-  Tu atrodai kaip gaidys, Irka! – šaukia jis. Bakterijos pritaria. Jos nekenčia Irkos. Jos nekenčia mūsų.
Viena bakterija pareiškia:
-  Jai labai tinka sėdėti su išsigimėliu. Ji pati tokia!
Visi blogieji klasiokai rodo į mus su Irka pirštais ir rėkia: „Išsigimėliai! “ Aš pasislepiu už fotoaparato. Danga pašoka iš savo vietos.
-  O mane pamiršot?!
-  Ir mane! – prisideda Erna.
Mikrobai su bakterijom ir jas laiko tokiom pat. Dabar varo ant mūsų keturių. Mano draugės išsišiepusios žiūri į juos.
-  Jūs galit varyti ant mūsų kiek norit, bet mums vienodai, mes niekada nesikeistumėm su jumis vietomis, nes nenorim būti tokie, kaip JŪS! Ir jūs niekada nebūsit tokie, kaip MES! – dainuojam mudu su Irka. Tada pradedam kitą gabaliuką: - What‘s it like to be a freak? What‘s it like to be a freak? Yeah, it‘s cool!
Bet tada ateina mokytojas ir tenka baigti.



Per pertrauką vaikštom mokyklos koridoriais, nes klasėje per daug parazitų. Prisikabina kažkokie penktokėliai, šįkart tik prie manęs:
-  Kiek tau metų, mažyli?
-  Greit bus trylika, - sakau išdidžiai.
Jie žvengia.
-  Kur jūsų tolerancija? – klausiu.
Jie užsičiaupia, turbūt nežino, kas ta tolerancija.
-  Atsiprašau, - sako vienas jų susigėdęs. Kiti pasitraukia šalin.
Tada su draugėm sėdamės ant radiatoriaus. Visi spokso į mus praeidami.
-  Nes mes nenormalūs, - konstatuoja Danga.
Irka pasigiria:
-  Aš šeštadienį nusipirkau „Troublemakers“ kompaktą. Jie dainuoja „mes nenormalūs ir tuo labai džiaugiamės“, išvertus iš anglų kalbos.
-  Aš jiems pritariu, - sako Erna.
Mąstau apie tą šaunią grupę. Užsimanau jų albumo. Reikės nusipirkti. Žinoma, galėčiau tiesiog parsisiųsti iš interneto, tačiau nenoriu jų skriausti. Naujoms grupėms reikia pinigų.
-  Turi lankstinuką? – prašo Danga.
Irka duoda jai lankstinuką. Ji ima skaityti dainų tekstus, tada žiūrinėja grupės narių nuotraukas.
-  Gražūs bičai, ar ne? – šaiposi Erna.
Dangą gražina Irkai lankstinuką.
-  Nelabai. Man patinka aukšti vaikinai.
Mergiotės lūžta, lyg išgirdusios juokingiausią anekdotą. Aš nesuprantu.
-  Čia tai geras bajeris! – šaukia Irka. – Dangai patinka aukšti vaikinai!
Jos vėl ima žvengti.
Keista.





Aš nebegaliu tverti, kaip noriu „Troublemakers“ albumo. Iškart, kai baigiasi pamokos, skambinu Karstenui ir kviečiu jį važiuoti kartu į parduotuvę mieste.
-  Negaliu, aš vis dar mokykloje, - atsisako jis. – O po pamokų man krepšinio treniruotė.
Kaip jau sakiau, tas tipas – išprotėjęs krepšinio fanatikas.
-  Gal tada po to?
Jis atsidūsta.
-  Su sąlyga, kad ateisi pažiūrėti, kaip aš žaidžiu.
Sutinku, man tai ne naujiena. Ką aš dažniausiai veikiu kartu su Karstenu – tai stebiu jo treniruotes.
Važiuoju į draugo mokyklą. Ji vadinasi Ateities gimnazija. Keistas pavadinimas, turint omeny tai, kad ateities nėra. Jau esu lankęsis ten daug kartų. Man ji labai patinka, atvirkščiai nei manoji. Žmonės ten draugiški, niekas nerodo į mane pirštais. Kas antras mokinys tenai – neformalas, malonu žiūrėti į vaikinus su dredais bei merginas odiniais sijonais, prismaigstytais žiogelių.
Štai ir sporto salė. Karstinas jau laukia manęs, apsirengęs baltais marškinėliais su vienuoliktu numeriu ir juodais šortais.
-  Gerai, kad tu taip anksti. Tuoj prasidės rungtynės!
-  Kodėl nesakei? Maniau, bus paprasta treniruotė.
-  Hehe, - sukikena jis. – Staigmena. Palaikysi mūsų komandą, ar ne?
Ta komanda – tai devintokų krepšinio rinktinė. Tuoj susirenka ir komandos draugai, jie visi daug aukštesni už Karsteną. Jie toliau treniruojasi, kol pasirodo priešininkai.
O juos pamatęs, aš susirūpinu dėl Karsteno. Jam teks žaisti su tokio ūgio vaikinais! Žemiausias iš jų – gal metro aštuoniasdešimties, ką jau bekalbėti apie kitus. Pasikviečiu draugą artyn ir išsakau jam savo abejones.
-  Nesijaudink, aš moku tvarkytis, - nusijuokia jis.
Aš atsisėdu aukštai, iš kur viskas puikiai matosi. Netrukus susirenka daug mokinių. Tada viskas prasideda.
Apie krepšinį, tiesą sakant, nenusimanau. Todėl negaliu aprašyti, kaip ten viskas vyksta. Spėju tik, jog Karstenas žaidžia gerai, kadangi jis greičiausiai bėgioja ir dažniausiai iš visų pataiko į krepšį. Priešininkų komanda vis labiau atsilieka, o aš vis labiau įsijaučiu į žaidimą. Tada rungtynės baigiasi.
-  Na, kaip patiko? – Karstenas pažvelgia į mane spindinčiomis iš laimės akimis.
-  Jėga! – sušunku aš. – Nuo šiol, kai tik tu žaisi, būtinai pakviesk ir mane.
-  Nuo kada taip domiesi krepšiniu? – juokiasi draugas.
-  Nuo šiandien!
Savaime suprantama, ir kiti žmonės nori pabendrauti su mūsų žvaigžde, tad aš traukiuosi šalin, į persirengimo kambarį, kur Karstenas laiko savo drabužius. Netrukus pasirodo ir jis pats, aukštai iškėlęs galvą.
-  Tu šaunuolis! – sakau aš susižavėjęs.
Karstenas plačiai šypsosi.
-  Taip, aš irgi taip manau. Didžiuojuosi savim.
Man patinka, kaip jis šypsosi. Mėgstu matyti laimingus žmones. Jis nusirengia savo sportinę aprangą ir eina į dušą praustis. Aš sėdžiu ant suolelio, slapčia jį stebėdamas.
Karstenas iš tikrųjų gražus, pripažįstu tai, nors pats esu vaikinas. Jis daug mažesnis už kitus, bet jo kūnas tvirtas ir raumeningas – tai ilgų treniruočių rezultatas. Jam penkiolika, tačiau jis atrodo kaip aštuoniolikmetis. Aš nufotografuoju jį nuogą duše, šiaip sau, dėl juoko.
-  Toni? – Karsteno balsas. Tikiuosi, jis nepajuto.
-  Ką?
-  Paduok man rankšluostį.
Draugas šluostosi nuo savęs vandenį, tada apsimauna juodus džinsus ir apsivelka baltą džemperį su golfo apykakle. Plaukai lieka šlapi, jis susitepa juos  želė ir išdžiovina su fenu. Atsistoja priešais veidrodį, tvarkingai susišukuoja.
Atidarau Polaroidą ir išimu naujausią nuotrauką. Paduodu ją draugui. Jis laiko ją rankoje, laukdamas, kol išryškės.
-  Ak tu, paparaci! – šūkteli jis, kai vaizdas pasidaro aiškus.
Aš mirštu iš juoko.
-  Su tavim pavojinga, - sako Karstenas.



Mudu traukiame Ateities gimnazijos koridoriais. Susitinkam dvi merginas aukštakulniais bateliais bei trumpais sijonėliais.
-  Labutis, Karstenai, - sveikinasi jos. – Matėm, kaip tu žaidei!
-  Sveikos, - atsako jis trumpai.
-  Ką veiksi šiandien?
-  Esu užimtas, - jis net nesiteikia į jas atsisukti. Praeina pro šalį nesileisdamas į kalbas.
-  Žiūriu, tu populiarus tarp merginų, - šaipausi aš.
Karstenas nepatenkintas tyli.
-  Jos norėjo su tavim susitikti!
-  Merginos manęs nedomina, - jis atsidūsta ir nutaiso tokią veido išraišką, atseit tu per jaunas, vis tiek nieko nesuprasi. – Tai tik dėl to, jog aš laimėjau. Anksčiau jos net nebūtų manęs pastebėjusios. Man nereikia panelės, kuri draugautų su manim vien dėl įvaizdžio. Šiandien Karstenas – krepšinio žvaigždė, rytoj – moksliukas. Iki, Karstenai, moksliukai man nepatinka.
-  Tau reikia merginos, kuri mylėtų tave tokį, koks tu esi. Turiu tris drauges, galiu tave su jom supažindinti.
-  Kas per draugės? – susidomi jis.
-  Vienos vardas Irka, ji turi skiauterę. Jos ūgis – kažkur metras septyniasdešimt penki.
-  Ne, ačiū, - sako Karstenas pasibaisėjęs. – O kitos?
-  Erna už ją dar aukštesnė. Danga žemesnė už jas, gal metro šešiasdešimt penkių, bet ir ji turi trūkumą – ji myli Revoliucionierių.
-  O kuri tik jo nemyli? – šaiposi draugas.
Tikrai. Kuri tik jo nemyli?



Štai mudu stovime priešais muzikos prekių parduotuvę.
-  Ko tau tenai reikia?
-  „Troublemakers“.
Karstenas gūžteli pečiais, jis ne iš tų, kurie domisi muzika. Jie lieka lauke. Aš einu vidun.
Už prekystalio stovi vienas pardavėjas, kitas krapštosi prie garso aparatūros. Aš klausiu:
-  Ar turit „Troublemakers“ albumą?
-  Ką?! – pardavėjas prunkštei.
-  Ko ten žvengi? – pasiteirauja tas nuo aparatūros.
-  Vaikis ieško „Troublemakers“ albumo!
Dabar jie abu kvatojasi.
-  Atsiprašau?! – sakau pasipiktinęs.
Pardavėjas baigia juoktis ir paaiškina:
-  Atleisk, vaikine, bet smarkiai pavėlavai. Tuos kompaktus atvežė čia šeštadienį ir visi jie buvo išpirkti per dvi valandas. Žmonės išsirikiavo į eilę dar iki parduotuvės atidarymo, ir tiems, kurie atėjo šiek tiek vėliau, teko nusivilti. Girdėjau, netgi ten, Amerikoj, ir tai ne visiems norintiems užteko. Aukcione diskas parduotas už du šimtus dolerių. Įrašų kompanija, matyt, netikėjo tokia vaikinų sėkme. Dabar jiems teks išleisti tą albumą didesniu tiražu.
-  Aha, - sumurmu. – Viso gero.
-  Na, gavai, ko norėjai? – klausia Karstenas.
-  Ne, - staiga man kyla mintis. – Gal Volis turės? Palydėk mane į jo darbą, jei nesunku.
Draugas susiraukia.
-  Į tą pramonės rajoną? Gerai, bet tik dėl tavęs.




-  Laba diena, vaikinai, - sveikinasi Panelė Sekretorė.
-  Labas.
Karstenas nužiūri ją vertinančiu žvilgsniu. Mergina jam nusišypso. Aš palieku juos vienus ir einu į vadovų kabinetą.
Giunteris su Voliu sėdi ant stalų ir geria alų, kaip visada.
-  Oho, ir ką mes matom! – šūkteli Giunteris. – Tonis su savo fotoaparatu!
Tačiau aš fotoaparatu nepasinaudoju, tik su viltimi klausiu:
-  Gal netyčia turit „Troublemakers“ albumą?
Jie abu papurto galvas.
-  Nelabai domiuosi muzikinėm naujienom, - teisinasi Volis.
Aš apsisuku išsinešdinti pro duris, bet mano žvilgsnis užkliūva už kelių kompaktinių diskų, kurie guli ant grindų tarp dokumentų, popieriaus lapų, laiškų bei rašymo priemonių. Vieno jų viršelis įtartinai primena Irkos į mokyklą atsineštą lankstinuką. Pakeliu jį nuo grindų – tai iš tiesų „Troublemakers“!
-  Bet vis dėlto turit! – parodau kompaktą vyrams.
-  Duok šen! – Giunteris apžiūri diską. - Prisimenu! Atsiuntė iš Amerikos prieš kokius du mėnesius, ar ne, Voli? Su pasiūlymu išleisti Europoje. Mes atidėjom į šalį, tai nebuvo labai svarbu, kažkokia niekam nežinoma grupė iš Amerikos su debiutiniu albumu. Pas mus taip pat yra užtektinai jaunų talentingų muzikantų, kurių darbus verta pateikti visuomenei.
-  Idiotai jūs! – sušunku aš taip garsiai, kad nesistebėčiau, jei Karstenas su Panele Sekretore būtų išgirdę.
Volis su Giunteriu nieko nesuprasdami spokso į mane.
-  Tie muzikantai jau nebėra niekam nežinomi! Jie populiarūs visame pasaulyje, o jų diskus išperka per dvi valandas! Jūs neįsivaizduojat, ką pražiopsojot! Jei būtumėt pasirašę kontraktą su ta grupe, dabar neturėtumėt kur dėti pinigų!
-  Toni, kartais galvoju, jog tau reikėtų vadovauti „Volio plokštelių firmai“. Iš tokio seno pirdžiaus kaip aš – jokios naudos, - juokauja Giunteris.
-  Kompaktą galim padovanoti, jei nori, - siūlo Volis. – Palauk, parvešiu tave namo, važiuoju už poros minučių.
Kaip įmanoma išlikti ramiam, pražiopsojus tokį šansą?!
-  Ačiū, bet aš su draugu. Viso gero.
Išeinu pro duris. Gavau, ko norėjau, tad esu patenkintas. Karstenas sėdi ant fotelio ir kalbasi su Panele Sekretore.
-  ... tas klubas – tavo? – girdžiu. – Vadinasi, tu padedi nelaimingiems žmonėms? Tai nuostabu!
-  Tiesiog man taip patinka.
-  Tu šaunus vaikinas, Karstenai.
Oho, mezgasi romanas! Noriu pasitraukti kur, kad netrukdyčiau, bet jie mane pastebi.
-  Jau viskas, Toni? Einam namo?
-  Aha.
      -  Gerai. Viso. Buvo malonu susipažinti, - Karstenas nusišypso Panelei Sekretorei ir mudu dingstam.



Aš jau namie, negaliu sulaukti tos akimirkos, kai imsiu tyrinėti „Troublemakers“ diską. Įdedu jį į kompiuterį. Jame yra ne tik muzikos, bet ir nuotraukų bei šiaip filmuotos medžiagos. Rodo mėgėjiškai nufilmuotą klipą, kuriame „Troublemakers“ vokalistas (jo vardas Patrick‘as Adams‘as) lekia su riedučiais, nepaisydamas jokių kliūčių. Važiuoja taip, kaip savo gyvybę saugantis žmogus niekada neišdrįstų. Kitame klipe jis pristato save bei savo grupę. Sako: „... Eee... čia aš, Patrikas, ir aš norėčiau, kad išleistumėt mūsų kompaktą. Labai ačiū. “
Apžiūriu ir lankstinuką, kuris buvo prie kompakto. Jo viršelis panašus į tą, kurį Irka atsinešė į mokyklą, tačiau ne lygiai toks pat. Juk šitą, kurį laikau rankoje, jie patys sukūrė ir atspausdino kaip pavyzdį, o Irka nusipirko jau išleistą leidykloje, tokių kaip jos yra daug. Suvokiu, kokią vertybę aš turiu. Šis diskas – vienintelis ir nepakartojamas, kito tokio niekur nėra!
Pagaliau imu klausytis „Troublemakers“ muzikos. Visų pirma gal dešimt kartų paleidžiu „Freak“. Tada imuosi kitų gabalų. Didžiausią įspūdį padaro „Self Destruction“. Tai lėta daina apie depresiją ir savižudybę, apie tai, kaip galima nužudyti save vien mintimis. Tokių grupių kūriniai dažniausiai būna autobiografiniai, svarstau, ar Patrikas pats visa tai patyrė. Laukiu rytojaus, kada galėsiu susitikti su merginom ir pasigirt savo ypatinguoju disku....