Kol esu - gyvenu.

Gyvenu, kol esu,
kol esu – gyvenu.
Nevartau debesų,
kol yra akmenų.

Ir sustot negaliu,
ir prisėst ne valia.
Aš net stačias guliu,
kol žolė dar žalia.

Čia išleidau šaknis
ir išleidau litus.
Gal lietuvis išknis,
pasodins čia kitus?

Aš prastai sodinu –
Prokuroras geriau.
Bet turiu akmenų.
Dėl vaikų padariau.

Padariau net vaikų.
Ir, atrodo, gerai.
Nors gimiau ne laiku –
net nutrūko karai.

Trūko - štai ir esu.
Skundžias, trūksta erdvės.
Aš kūrybą lesu.
Kitas sako – padvės.
         
Augu kaip ant mielių.
Nevartoju trąšų.
Net alaus aš galiu
neminėt tarp mišių

Per žemai man dangus.
Siekia protą galva.
Noriu būti žmogum –
tik neleidžia man, va.

Kaip neaugt? Jau gana.
Kaip sustot? Nėr stabdžių!
Lietuvėle, mana!
Augu, saugau, budžiu.