Kad ir vėl būtų galima taip paprastai kliedėt apie tris hektarus neužsėtų dirvonuojančių laukų ir didmenines bulvių su lupenom kainas... Apie batraiščių spalvas tavo plaukuose ir mėlyną megztinį, kurio abu neturėjom, ir krentančias Panevėžio „Ekrano“ akcijas bei „Šilelio“ monopoliją paskelbusį Antaną Baranauską, kurio autorines teises pasivogė maži virtuviniai televizoriai.
Turbūt nebepadės nei katino surinktos aukos prie apgriuvusios Vytauto bažnyčios, nes nebėra kam padėti, na nebent urmu valerijonu... tiesiai į nosį... ir kojom aukštyn į kažką mėlyno ar juodo dryžuotom blakstienom.
Tu mažas meškiukas išsuktom kojytėm nebetelpantis į triušio olą ir bandantis medučiu užlipdyti pasaulio skyles.
Viskas taip ir liktų, jei ne žudikės bitės skaudžiai geliančios tavo pliušinį kailiuką.
O troleibuso maršrutas nebesikeičia, nes iš Žvėryno į Kauno senamiestį kasnakt kursuoja ūsuotas dėdė geltonais marškiniais ir gintarine šypsena, nes būtent tokį aš jį matau veidrodėlyje.
Mes vieni kitus suprantam, nes tik mes visi žinom kelią pas pelėdą ir skaitom laikraščius apie Paksaitės vestuves.
Skalbimo miltelių ir pakelį lengvų cigarečių... Paprašykit dar ir plytelės balto šokolado.
Ačiū tau... nes tu cukrinis ir beveik ne avinėlis.