Aš, jis ir du mūsų zombiai | Shopping

Parduotuvėje zombiai elgiasi itin šlykščiai. Kur pasisukę, tuoj ir čiupinėja savo apipuvusiom rankom prekes. Gerai jei tai konservai ar produktai vakuuminėse pakuotėse, tačiau tiedu ramiai nepraeis nei pro duoną, nei pro daržoves. Paliktume zombius namuose, betgi jie ir taip prisisėdi kiauras dienas vieni. Ką padarysi -- šeštadieniais, kai išsiruošiame apsipirkti, einame kartu.

Pastebėjau, kad jo zombis dar bjauresnio būdo nei maniškis. Kol prisikišę bandome įskaityti kokio naujo produkto sudėtį ir maistinę vertę, paprastai surašytus nežmoniškai smulkiu šriftu, jo zombis tuoj pat pasprunka. Laksto tarp konteinerių eilių, landžioja po prekystaliais, o pripuolęs prie prekių vežimėlio su įsodintu vaiku, jaunų tėvelių siaubui, apsuka jį kelissyk aplink ašį ir it pašėlęs leidžiasi tolyn.

Gaudyti jo zombio visuomet suskantu aš. Aš ir, nors nenoromis, mano zombis. Tenka nemenkai pasiplūkti ir pademonstruoti visą savo vikrumą kol pavyksta užspeisti pabėgėlį kur nors bakalėjos ir vaisvandenių skyriuje. Pagautas tas elgiasi lyg niekur nieko, lyg būtų čia stovėjęs šimtą metų ar dar ilgiau. Apsimeta, kad niekaip neišsirenka limonado. Kaipgi! Be abejo, toks elgesys gerokai apkartina visą apsipirkimo teikiamą džiugesį.

Po visų tų lakstymų ir gaudymų, po viso to: "neliesk, padėk, nu, kam aš pasakiau! " -- eilėje prie kasos jau būnu išsierzinęs iki tuoj sprogsiančios isterijos. Jis ir jo zombis tuo tarpu spigina nekaltomis akutėmis ir tai tik dar labiau siutina. Visuomet jaučiu dėkingumą savajam zombiui, paklusniai stovinčiam ir nekreipiančiam dėmesio į pasipiktinimo kupinus aplinkinių žvilgsnius. Randa kuo piktintis, patys lenda į parduotuvę, kažin ar nagus nusiplovę. Na taip, taip, zombių išvaizda nėra maloni. Taip pat ir tas kvapas, o skarmalus, dengiančius blyškius, gendančius jų kūnus, rūbais pavadintų nebent labai lakios vaizduotės žmogus. Tačiau nieko čia nepadarysi. Galima palikti zombius gatvėje. Bet ten, be priežiūros, šie sukeltų dar daugiau bėdos nei viduje.

Įtampa atlėgsta tik prie pat namų. Aš jau ramiai galiu atsakyti, jei esu ko klausiamas. Jo zombis, kaip paprastai, sugalvoja įsiteikti man ir užsispiria vienas tempti sunkius pirkinių krepšius į pat devintą aukštą. Lai tempia, kas man? Parėjome.

----

Kraudamas brokolius į šaldytuvą kažkodėl prisiminiau mažą skaisčiaveidę mergaitę parduotuvėje. -- Mama, aš irgi noriu zombio -- tiesdama rankutes graudžiai prašė ji.