Ruduo...

Jau verpia rudens drebulę kas vakarą voras,
godus ir įmitęs, dar taikos sugauti
                                          leisgyvių musių,
o jūra baigia išplaut aksominius peteliškių
                                                  sparnus,
veltui mes gelbstim jas ir džiovinam ant smėlio.
Vėlyva rugiaveidė plakasi į kelius,
kur nudrengs vėjas jos sėklas. Vėsta vanduo,
tiek daug mums kalbėjęs, ir jūra
traukiasi pamažu nuo kranto.
Nuojauta kaip kinivarpa graužias į sielą.
O rodos nieko netrūksta. Esam pilni vasaros
kaip tie aviliai palei mišką.
Bet vis tiek neramu. ---