Man buvo septyneri, ne daugiau.
Ji stovėjo priešais, labai graži, tikrai buvau įsimylėjęs. Išsižiojęs žiūrėjau į ją. Rankoje laikė šūsnį rudeninių lapų.
Pažvelgė į mus visus, nusišypsojo. Išdalino tuos lapus.
Man teko didžiulis raudonas klevo lapas.
Paprašė nupiešti savus lapus, dar pridūrė kad neapvedžiotume ir juokais pamojo pirštu.
„Niekada gyvenime“ – spėjau pagalvoti.
Ir subruzdome vaikai lenktynių...
Pradėjau nuo koto. Net nekvėpavau, tiktai matavau akimis tą didžiulį klevo lapą ir drėskiau popierių juodu brūkšniu, brėžiau jo kontūrą spurdančia širdim, nė nesidairydamas į draugus... prieš langą dar suskaičiavau permatomas lapo gyslas ir popieriuje penkiais brūkšniais sujungiau su kotu. Tada numečiau pieštuką ir pakėliau ranką. Apsidairiau – draugai dar buvo nuleidę nosis, o mokytoja svajingai žvelgė laukan.
- Jau baigei? Taip greitai, - priėjusi kiek nustebo.
Aš triumfavau! Laimingas atsidusau, ištiesiau jai piešinį.
Mokytoja kurį laiką tylėjo.
Klasė nuščiuvo. Girdėjau net akių mirksnius. Sulėtintai.
Ji pasidėjo piešinį ant stalo, ant viršaus uždėjo maniškį medžio lapą, dar pataisė - pieštuko linijos lygiai lygiai atkartojo klevo lapo kontūrą.
Pakėlė piešinį, kad parodytų kitiems. Pamojavo juo. Stovėjau šalia laimingas, netgi paliečiau jos suknelę. Galvojau, pagirs...
- Tai apvedžiojai? Melagis! Sėskis, kuolas!
Ar tik ne pirmąkart gyvenime pajutau tą dygų kamuolį krūtinėj. Visa aplink aptemo, akis, žinoma, užspaudė kibiras sūrymo, niekaip negalėjau išstenėti savojo „ne“...
Nemačiau kaip mokytoja rašė tą kuolą, tada nieko aplink nemačiau...
Mėnesį nėjau į mokyklą – sirgau. Uždegimas kažkoks, nepamenu. Tačiau pirmo tikro skausmo nepamiršiu niekad.