vienas rytas

Devintą turėjome užsukti į policijos komisariatą, todėl atsikėlėme anksti.
- O gal dar pamiegame? - nepramerkusi akių sužnibždėjo Vaida.
Išjungiau žadintuvą.
- Ne, -  ir ryžtingai pašokau iš lovos. Pirmiausia uždegiau šviesą ir nulėkusi į virtuvę užkaičiau vandenį. Tada kuriam laikui užsidariau vonioje.
- Aš dar spėsiu palįsti po dušu? - pro duris išgirdau Vaidos balsą.
- Spėsi, aš užstačiau žadintuvą anksčiau, kad nereikėtų skubėti.
- Jėzau Marija, tai aš geriau dar pamiegosiu!
Įsikišau dantų šepetuką į burną ir mechaniškai jį sukinėjau- lėtai ir kažkaip prailgusiai. Išėjusi iš vonios radau Vaidą jau paruošusią arbatą. Už lango dar buvo tamsu.
- Aš greitai palįsiu po dušu ir tuoj ateisiu, - pradingdama tarpduryje Vaida paliko mane vieną keistame kambaryje. Iš kur jis toks atsirado? Vakar kažkoks visai kitoks atrodė.
- Gerai, - atsisėdau už stalo. Viskas atrodė keistai plokščia. Ir vakarykštė diena kažkokia lyg įklijuotas į atmintį plokščias lapas atrodė. Žiūrėjau į ją ir nieko nejaučiau.
- Kodėl visi ankstyvi rytai tokie nykūs? - paklausiau staiga sugrįžusios Vaidos.
- Nežinau. Nematei, kur aš padėjau šukas? Rodos, ką tik laikiau jas rankose.
Aš papurčiau galvą. Vaida išėjo ir gana ilgam likau toje plokščioje virtuvėje viena. Gurkštelėjau arbatos ir žemai lauke sulojo šuo.
- Va va, aš irgi taip sakau, - sumurmėjau. - Dar per anksti kažkur važiuoti.
Nušluosčiau trupinius ir paguldžiau galvą ant stalo. Vos neužmigau, bet ačiū dievui kažkada sugrįžo Vaida. Išgėrėme arbatą ir išėjome. Kaip tik vos atėjome į stotelę pasitaikė troleibusas. Deja, nelabai svetingas.
- Turėjote prasitęsti pažymėjimą, - net šokčiodama lyg pasipiktinęs kalakutas vis šūkavo kontrolierė kai paaiškėjo, kad Vaidos pažymėjimo galiojimo laikas nepratęstas.
- Dieve, juk jūs pati kuo puikiausiai žinote, kad tai tik formalumas. Ji gali parodyti studijų knygelę, - bandžiau kalbėtis geruoju. Po poros stotelių jau viriau pykčiu:
- Mes galime parodyti studijų knygelę!
- Reikia pažymėjimo. Mokėkite baudą.
- Nesąmonė.
- Mokėkite baudą.
Ir sumokėjome. Tiksliau, Vaida sumokėjo, - kuri visą ta laiką tylėjo.
- Aš negaliu su tokiais žmonėmis kalbėti, - po to sakė ji man ir aš niekaip to nesupratau. Kaip ir daug ko. Vakar ji pusę vakaro pergyveno, kad greitu laiku mirs. Kažkodėl dauguma žmonių visada elgdavosi kitaip nei aš. Kažkaip mes skirtingai mąstėme. Jeigu aš po vienos minties visada galvodavau daugmaž viena, tai kitam kažkodėl į galvą ateidavo mintis iš visai kitos srities.
- Aš taip ir galvojau, kad čia kažkoks negeras rytas, - nusišypsojau ir Vaida irgi nusišypsojo. - Vat žiūrėjau aš šįryt į stalą ir man jis kažkoks labai grėsmingas atrodė.
- Aha, o aš galvą sugalvojau išsiplauti, nors iš pradžių nė neketinau.
Ir dar keisčiausia, galvojau, kad tos mintys iš viso nežinia kokia tvarka atsiranda.
- Bandau dabar suvokti, kaip kyla mintys, - tariau.
- Ir kaip?
- Nežinau, - vos neužkliuvau už bordiūro. - Gal asociacijomis? Na, žinai, daugmaž- rudenį lyja lietus, o žiemą krituliai iš dangaus yra sniegas. Dar turbūt kokiais nors prisiminimais. Ir dar manęs neapleidžia mintis, kad gal čia kažkas analogiško matematikai.
- Kuria prasme?
- Nu o iš kur mes žinome, kad du plius vienas lygu trims? Čia kažkokie santykiai, kuriuos mes žinome, bet visai nesuvokiame. Tai gal ir mintys taip?
- Nežinau.. - Vaida šiek tiek dvejojo. - Man atrodo, kad mintys taip lengvai neapskaičiuojamos. Čia kažkas visiškai kita.
- Gal.
Po to priėjome komisariatą ir visiškai pasinėriau į jo formalią atmosferą. Į kabinetą apklausai reikėjo eiti po vieną, todėl Vaida liko už durų.
- Kurią dieną jūs buvote nukentėjusiosios namuose?
- Tą naktį prieš apiplėšimą.
- Kurią valandą?
- Neprisimenu.
- Bet reikia parašyti.
- Tai iš galvos sukurti?
Policininkas truktelėjo pečiais.
- Devintą. - pasakiau bet kokį skaičių. Taip pat reikalai krypo ir su kitais atsakymais. Netrukus jau tik šaltais nervais linkčiojau pritardama policininko žodžiams.
- Ir išėjusi uždariau visus langus ir duris?
- Taip.
- Ir užrakinau abi spynas? - gražia rašysena jis raitė į protokolą.
- Taip.
Išėjusi pakviesti Vaidos springau juokais.
- Žinai, dėl ko mes čia atvažiavome? Dėl kažkokios parodijos! Žinai, Vaida, kodėl tu swumokėjai baudą? Taigi todėl, kad ne studijų knygelė parodo, kad tu studentas, o pratęstas pažymėjimas! - juokiausi net susiriesdama ir tik vėliau pastebėjau, kad Vaida nesijuokia.
- Kas atsitiko? Beje, dabar tavo eilė, - mostelėjau į kabinetą.
- Aš bijau.. - sušnibždėjo Vaida.
Viskas akimirksniu pasikeitė.
- Ko? - nesupratau.
- Kad mane apkaltins.
- Kuo?! Taigi mes nieko nepadarėme.
Vaida kurį laiką tylėjo. Pradėjau šiek tiek nervintis, kad ji dar neina į kabinetą, nors komisaras jau jos laukia.
- Nepadarėme. Bet bijau, kad likimas iškrės man piktą pokštą. Nė nereikia numirti, kad būčiau sugniuždyta. Mane uždarys į kalėjimą.
- Nesąmonė, - nė nežinojau, ką jai atsakyti. - Dieve, tu nė neįsivaizduoji, kokia čia juokinga atmosfera. Jiems visiškai dzin. Čia gryniausias formalumas. Na, eik gi, - švelniai stumtelėjau Vaidą link durų. - Viskas bus gerai.
Užsidarius durims ėmiau skaityti knygą. Vaida ilgai nesirodė. Vaikštantys pro šalį žmonės trukdė susikaupti, todėl knygą įsidėjau į kuprinę ir ėmiau juos stebėti. Baltais veidais jie plaukė pro šalį ir jiems praėjus erdvė suraibuliuodavo. Koridorius atrodė šiek tiek nykokas.
Po kiek laiko Vaida išėjo iš kabineto lydima policininko.
- Nežinau, kaip čia taip gavosi, - ji silpnai šyptelėjo, - bet vienu metu kažkaip pasakiau, kad tą televizorių pavogiau aš.