Gyvenu labiausiai

raudonos žemuogės iš miško
„namopi“ neberanda kelio
raukšlė tavam veide ištryško
į tūkstančius purslų ir žalia

ir žalia žalia rodos sninga
ir gyvenu vis tiek labiausiai
be liūdesių be siautulingų
juokingų patirčių tikriausiai

einu namo matai jau medžiai
kaip moteriškės išsiskirsto
bergždžiai šventos ramybės meldžia
amore. Ir migla net tiršta.

Taip tiršta banalu ir lėkšta
kaip Dievą gainiot aplink namą
pagriebtum rodos jo ir tėkštum
į veidą o nemyli. Amen