Sakmė

Niekada nemėgau važiuoti mašina. Kai visa šeima lipdavo į gražiąją tėvo audinę, tekdavo sutelkti visas jėgas ir dar kartą pabandyti atsiprašyti nuo šio patogumo. Man iš tikrųjų darydavosi bloga, supdavo, dvokdavo mašininis oras (negelbėjo kondicionieriai), negalėjau pakęsti aksominių apmušalų trinties į mūsų striukes ir paltus. Būdavo labai baisu. Tačiau tik man.  Tėvai į tokius pareiškimus nereaguodavo, o daugiau ir nebuvo kam pasiskųsti. Lipdavau į gražiąją tėvo audinę, atremdavau riestą nosį į mamos petį (tiksliau jos audinės kailinius) ir dūsaudavau, dūsaudavau, kol delneliu užėmus burną išlemendavau: „baba“ (o turėdavau omenyje „mama“). Toliau kiekvienąkart viskas taip pat - identiškai:
mama: ah, jėzusmarija, stok, vaikui negera!
tėvas: išimk iš bardačioko maišelį.
mama: nėra čia jokio maišelio! (iš skubėjimo net drebėdama) Sustok gi, ar nematai, kad tuoj vems!
tėvas: kur? Vidury sankryžos sustot? Tuoj – va, degalinė
mama: Žiurkuti, kaip tu? Ar pakentėsi dar minutę?
Čia aš apsivemdavau. Kiekvieną kartą, kai mama sakydavo tuos žodžius ar pakentėsi. Ir apskritai visada, kai tik ji sakydavo ką nors, dėl ko nerimaudavo, aš visada padarydavau atvirkščiai. Taip gaudavosi. Visai netyčia. Kai nešdavau prie stalo sriubos lėkštę, ji nuolat perspėdavo: atsargiai, neišpilk – ir aš visada išpildavau. Arba, kai lipdavau kopėčiomis į obelį pasiskinti saldinių, girdėdavau ją šaukiant: oi, nenukrisk! – ir visada nukrisdavau. Ir net kokius 5 kartus dėl tų traumų gulėjau ligoninėje. Dabar mano dešinioji ranka yra lūžus tris kartus, kairioji – vieną, koja – du kartus skirtingose vietose ir dar vieną – toje pačioje kaip prieš du metus.
Kaime, norint užlipti ant aukšto, reikia atvožti sunkų dangtį. Kiek lipau, tiek kartų dangtis krito man ant galvos, vos tik atkeltas. Vieną sykį nusitėškiau net ant žemės. Tada pripuolus mama suspigo: o ne! Taigi užsimušti gali šitaip! Įdomu dar, ar nėra vidinio kraujavimo. Nu kiek galima taip… Atvažiavusi greitoji pagalba diagnozavo vidinį kraujavimą po galvos kaukole. Skubiai prijungė prie aparatūros, operavo. Gulėdama komoj girdėjau mamą rypuojant: tik nemirk, mano Žiurkuti. Ir aš miriau.
Per laidotuves susirinko daug giminių. Tėvam visi kišo vokelius su pinigais, o man - vainikus, klaikiai dvokiančius giminaičių audinių salonais. Per atsisveikinimą su velioniu šeimos nariams buvo liepta pabučiuoti mane paskutinį kartą. Galėjau girdėti jų mintis. Mano sesei (prieš savaitę ji atšoko savo vestuves) bučiuojant mane į skruostą, galvoje nevalingai sukosi vestuvinė užstalės daina: negerai negerai negerai pabučiavai… Ji visaip bandė vyti lauk šią mintį, nes per laidotuves taip nedera, tačiau, niekam nematant, ji dar sykį pabučiavo mane tiesiai į melsvas mano lūpas. Liko sesers lūpų dažų žymė ant mano veido. Ta spalva, manau, turėjo man tikti.
Toliau tėvas. Jis staugė kaip šuva prišalęs eketėj uodegą. Ką galiu pasakyti – gailokas vaizdas. Mama priėjo paskutinė. Krito kone visu ūgiu prie mano šalto kūnelio ir įkyriai vienodom intonacijom raudojo. Galvoje šmėžavo mintys: Dieve, ji ir gyva būdama nuolat šalo. Ji kaip gyva guli. O gulėjau mirusi. Cha cha.. Tada žvitrioji akis pastebėjo sesers „Lumene“ ant mano veido, bet pagalvojo visai ką kitą (tai būdinga tokiomis aplinkybėmis): ah, jau niekada tavęs nematysim! Ah ah aaa…  Tu jau niekada neprisikelsi! Ir aš atsikėliau. Išlipau iš karsto (beje, labai modernaus ir skoningo), bandžiau atsistoti ant žemės. Visos grindys buvo užtvindytos vainikais ir gedulingom kašutėm. Mama nesuprato, kad darosi, tik nesąmoningai generavo mintis: tik neužkliūk, dvasele, nenukrisk, palik, šmėklele, mano vaiko, palik… Ir aš, savaime aišku, užkliuvau. Nukritau, sulaužiau vainikus ir kašutes, kurias jau buvo nusižiūrėjusios vietinės davatkos, susiplėšiau gražiąsias kojines ir suknelės nėrinius (buvau papuošta kaip gulbė. Taip sakė visi, atėję pareikšt užuojautos). Ir dar, savaime aišku, aš nepalikau, nes viskas atsitinka priešingai mamos žodžiams.
Iki pilnametystės man dar toli, bet mano santuoka jau įregistruota metrikacijos biure ir bažnyčioje. Taip atsitiko todėl, kad mama kažkada nevykusiai pajuokavo tu jau turbūt niekada neapsiženysi… Po kelių mėnesių ji pati apraudojo mano vestuves, ir dabar jau kuris laikas nieko TOKIO nevyksta. Galiu ranką duoti nukirsti – nevyksta todėl, kad gyvenu ne su tėvu ir ne su mama. Mano anyta padovanojo audinę ir audinukės kailinėlius mūsų vaikui. Įremiu savo riestą nosį į mažą audinukės apykaklę, daug važinėju gražiąja mūsų audine.
Paskutinį kartą vėmiau prieš savo mirtį.