mano galiojimas - baigės -
sraigės ir batų tepalas.
kopėčios linksta, praeiviai
stoja, retėja jų gretos.
gretinas amžinas šuolis,
šuo nebežino ar lis,
tavo namai vėl prapuolė,
aš tik klaidingas šauklys.
tas, kur per upę nebrido,
brydėj pametė žiedus,
apsijuosė medžiais ir krito,
o kritęs pakilo - ir nieko
nesakė, bet mokslas byloja,
kad skylės vėl pametė samtį,
semiu savo kelią į rojų,
kol šviesos išjungtos. naktį.