Leisk, eilėrašti, man užmigti,
tu taip garsiai į širdį nešauk.
Juk galėtum nors kartą išnykti,
kai tavęs nei skaitau, nei rašau.
Puoli mintį kaip žvakę uždeginti,
kad matyčiau, ką matėm maži,
kaip suspėdavo žmonės per naktį,
per vienintelę naktį, pražilti.


Dūšė







