Kiekvienam savo

Ankstyvas spindulys
užklydęs į palėpę
tykiai
kertes apžiūrėjo
švelniai paglostęs
dulkes
ant palangės
žymės nepalikdamas
pro langą
į pamiškę
iššokęs
snieguolę žadino
snaiges sušildęs
ant jos tirtančio kūno
laukais nuslydo
O jos
pakeitusios būsena
pasimetė -
virto garais ir
sušalusią žemę
laistė...
„Dievo karvyte,
skriski į dangų…“ -
laidė pievoje
vaikiškas balsas…
„Kiekvienam savo“ -
atsiduso
praskridęs
vėjas…