Laikas nesvarbu

Migloj, dar neišaušus,
vėjas obelį įkalbinėt pradėjo
numesti žemėn dar tokį žalią
visą vasarą ją puošusį rūbelį.

Siūbavo liemenį liekną apglėbęs,
į ausį šnibždėjo, žiedais
pavasarį išpuošt žadėjo.

Ji nesipriešino. Laukė – klausė,
bet... nepatikėjo, o savo žiedą
dovanojo tylinčiam rugsėjui.