Tupi rūkas

Grįžo į protą akys.
Smegenys vėl sutino.
Lūpos kažką pasakė
kaip per begarsį kiną.

Stoviu kalnais be žodžių
Upėmis mintys plaukia.
Kaip aš, sakyk, atrodžiau
proto prie rojaus laukiant?

Gal dar pražioti burną
ir pacituoti tylą?
Žvilgsnį jau gaudo urnos.
Protas pabunda, šyla.

Gali visai užkaisti.
Imsiu, išjungsiu garsą.
Glosto akis pašvaistė –
žino „sudie“ ištarsiu.

Vaizdą į rūką kišiu,
dangų žegnosiu blausiai.
Klaupiasi protas – mišios.
Kitą tokį kur gausiu?