Priaugtas liūdesys

O žmogau,
tavo rankos
dar vis apsunkusios
nuo lapų,
ir kaštonai svyro -
nekrenta, slegia,
kupra linksta -
be masažo,
be saulės
tik apverkta rudenio
apsunksta
ir nosim išvagoti keliai
reikalauja lėšų -
ką tu padarei...
ponios kulniukus atmuša
į tavo pernokusius
kojų pirštus
ir apraudoti smailianosiai
balomis nutrepsi
link sniego,
o tu vis tiek
paliegęs
po truputi smengi
į šaltą žemę
kol pavasarinio sulaukę
paukščiai išlindę iš seklyčių
akiplėšiškai
akis tau iškapoja
vasarai atrisnojus
vaikigaliai ant pečių
tau užsikelia kojas
o po to
išgirdę
kažkur tolumoj -
varpelių gaudesy išnyksta
o tu vis linksti žmogau
ir liūdesio priaugi.