Šią naktį vėl šalta, vėjuota, žvarbu.
Aš prieinu prie lango, man kažko neramu.
Staiga užgęsta visos žvaigždės
Ir subyra stiklai.
Jie supjausto man pėdas,
Juokdamiesi varva kraujo lašai.
Aplinkui viskas juoda
Ir nedega net žvakė tyloje.
Bet ji negali degt šioje patalpoje...
Čia oras persisunkęs pykčio ir pavydo,
Ir tie, kurie galvojo
Kad situacija dar pasikeis - tik klydo.
Aš pripratau prie to,
Jau nieko keisto, kad vėl sėdžiu čia viena.
Tikriausiai horoskopo prognozuota
Buvo man nepalanki diena...
Aš sėdžiu supjaustytom kojom
Ir subintuota širdim.
Bet nieko tokio man.
Girdėjau žaizdos greit gyja naktim.
Ech... Žinau, persistengiau. Tiesiog vakar jau buvo tokia diena, kai regis viskas blogai ir tas blogumas supa iš visų pusių. ;) Kritiką aš prilyginčiau kažkokiam brūkštelėjimui per odą. Gal tas brūkštelėjimas ir silpnas, gal nuo vieno brūkštelėjimo iš viso nebus pasekmių ir pažeidimų. Tačiau, kuo daugiau tokių, nors ir minimalių dirginimų, nori ar nenori, bet pažeidimas, kad ir labai mažiukas, vis dėlto lieka. O Tavo vakarykštė pastabėlė (taip pavadinčiau dabar) paprasčiausiai buvo tas paskutinis lašas. Man tikriausiai reikėjo išsilieti. Sorry, kad išsiliejau ant Tavęs, nepagalvojus tai padariau, emocijos... :/
Ačiū, skruzdėle, tokie komentarai ypatingai skatina kurti, ar bent jau stengtis kažką keisti. Svarbiausia ima toks jausmas, kad ne mano bandymas kažką kurti, bet visų pirma aš pati esu beviltiška krūva š. Vis dėlto ačiū. Kartais reikia ir kritikos...
o blogai, kad neatspindi, po to tokie rasiniukai ir gaunasi...
Minciu turi... tik.... nebuk patenkinta "pirmo karto" uzrasymu... juk gali ir geriau... (kalbu apie zodziu tvarka... forma... ir t.t..)
:) Neišgyvenu nieko ypatingo. Čia šiaip bandymas parašt kažką. Tai nereiškia, kad esu iš tų žmonių, kurie vaikšto apsirengę juodai ar, kad mano mintys tik juodos. :) Gal greičiau mėginau įsijausti į tai, ką išgyvena kai kurie žmonės, bet ne aš. Mano eilės neatspindi mano gyvenimo, arba ne visada.