rudeninis

Mano tylos juk
mums abiems užtektų
Palauk,
aš visiškai viena vėl
išgyvensiu
pasaulio
galą.
Nes pabaiga jau
buvo.
To be continued...
O gal ir ne.
Dievas vis dar drožia pieštuką
ir Judas geria kavą.
Kažkur kažkaip
vėl tyliai
žudosi jausmai
visai šalia suklumpa rudeniniai
medžiai
ir keliasi iš miego
pavėlavę susapnuoti
spalvotą sapną.
Prasiveria dangūs
ir naktis pagimdo žvaigždes.
Mano tylos juk
mums abiems
užtektų...