Auksinis Dobilas 5 dalis

Sargas sustaugė demonišku balsu. Jo akys paraudo. Jis pradėjo augti. Prarado bet kokį panašumą į žmogų. Paliko net nepanašus į gnomą. Tik neapykantos, godumo ir pagiežos kalnas.
- Ne! – dar kartą riktelėjo Loriana ir vėl žengė į priekį.
Dabar švytėjo ne tik Amuletas, bet ir ji visa.
Sargas žengė atgal ir prisidengė akis. Vėl sustaugė taip, kad net sienos sudrebėjo.
- Štai, kvaila mergiūkšte, pažiūrėk ko atsisakai, - jis mostelėjo milžiniška, bjauria ranka link vieno akmens netoli jo. Šis atsivėrė ir iš vidaus raudonos spalvos spindulyje iškilo Auksinis Dobilas. Spindintis. Lori pažvelgė į jį ir nustojo švytėti. Priėjo. Atrodė, kad pats Dobilas kviečia ją. Spindėjo nekaltai. Vos ne angeliškai tyrai. Lori priėjo dar arčiau. Negalėjo valdytis. Buvo tarsi kokiam transe. Lori tiesė ranką į jį, bet buvo užmiršusi, kad laiko joje Amuletą. Dobilas pajuodo. Dabar ne spindėjo, o sugėrė šviesą. Raudona šviesa aplink jį taip pat pajuodo. Juoduma apėmė ir Lori ranką su Amuletu. Ją velniškai skaudėjo. Jautė tarsi degtų, bet ne paprastoje, o šaltoje, juodoje ugnyje. Bet rankos ji neatitraukė. Ir netrukus juoduma ėmė sklaidytis. Amuletas nušvito taip ryškiai, kad apšvietė visą milžinišką urvą. Loriana pamatė Sargą, besiartinantį prie jos, žvelgiantį paklaikusiu, žvėrišku žvilgsniu ir kažką rėkiantį – ji negirdėjo ką, išvis nieko negirdėjo. Juodasis dobilas ėmė skilti. Perskilo į keturias dalis ir ištirpo amuleto šviesoje. Ji gerokai prislopo. Tada užgriuvo garsų banga – rėkiančio sargo, drebančio urvo ir krentančių akmens luitų.
- O, ne! Ką tu padarei! Prakeikta mergiščia.
Sargas ėmė mažėti. Pasidarė per pus mažesnis nei buvo iš pradžių. Ir raukšlėtas lyg kas būtų iš jo išpūtę orą ir dabar telikusi tik oda.
Loriana neturėjo, kur bėgti, tad tik stovėjo žvelgdama tai į ranką su amuletu, tai į vis mažėjantį Sargą. O iš visų pusių krito akmenų luitai. Krito iš aukštai ir dužo kurtinančiu trenksmu.
„Dabar viskas“ – pagalvojo Loriana ir užsimerkė. Tik staiga pajuto kaip kyla į orą ir išlenda pro atsivėrusį plyšį į gryną orą. Atsitokėjusi pamatė pažįstamus žalsvus sparnus ir violetinį plaukų kuokštą.
- Vikfrydai! – sušuko kimiai ir apsiverkė.
- Kai drebanti žemė sutrukdė miegoti nusprendžiau prižvelgti, kas gi ten pas tave atsitiko.
- Ak, kaip džiaugiuosi, kad tu čia, - sušnabždėjo ji ir prisiglaudė prie drakono kaklo. – Ten buvo… tu neįsivaizduoji. Ten…
- Nesijaudink. Dar turėsi laiko viską papasakoti.
Po kiek laiko Loriana atsisėdo ir žvilgtelėjo atgal. Vietoje plyno lauko dabar tyvuliavo ežeras. Virš jo buvo vaivorykštė – tokia ryški, kokią matė pirmą kartą.
- Vikfrydai, tik pažvelk.
Vikfrydas apsisuko ore.
- Vaivorykštė.
- Gražu.
- Labai.
- Dabar namo?
- Laukiau kada tu taip pasakysi.
Vikfrydas stipriau sumosavo sparnais ir nuskrido rytų pusėn. Tolin nuo Airilendo – dobilų, gnomų ir didžių galimybių krašto.