Geltonai

Saulėtą rudenį arbatos plantacijose sutikau ją. Sėdėjo su kiškio ašarėlių puokštele ir dainavo lopšinę apie drauges žuvėdras. Tokia kaip visada: įsisupus į geltoną skarą, ilgą kasą persimetusi per petį, cinamono spalvos oda ir žolelių dvelksmu aplink- senolė. Pirma kart užtikau ją vieną, todėl nusprendžiau prieiti, gi reikėjo išsklaidyti abejones, kankinusias mane nuo to laiko, kai prisiminiau save. Kas aš? Kodėl moku šokti, suprantu arijų kalbą, esu gražesnė už visas kaimo mergaites ir elgesys mano netoks, kad ir kaip stengčiausi pritapti... Be to, senolė-viską žino, visi ja pasitiki, net tie, kur gyvena ant kalvos. Tereikia prieiti ir paklausti. Senolė atsisuko. Ir nusišypsojo. Savo viską žinančiąja šypsena...
***
Tarikas pabaigė antrą vyno taurę. Gulėti ant satino pagalvėlių ir stebėti pusnuoges šokėjas pasidarė nuobodu, prailgo laikas, reikėjo prisigerti. Lėtai ir tingiai jis persivertė ant kito šono, kaip nuobodžiaujantis tigras, pastebėtų jo nuolankūs tarnai ir draugai. Jam atsibodo laukti, šokančios merginos neskatino vaizduotės, šiam vakarui jis laukė kažko ypatingo. Jis įsakė, o jie prižadėjo. Tarikas nusisuko į langą, jau sutemo taip, kaip sutemsta tik ankstyvą rudenį. “Vėluoja”. Už durų pasigirdo tylūs žingsniai ir šnabždesiai, kažkas nervingai sukosčiojo. ” Pagaliau”- Tarikas nebuvo labai kantrus, nors jam ir nereikėjo tokiam būti. Mergaitė, kurią įstūmė pro duris, nebuvo labai įspūdinga: liekna, gal kiek per žema, rožinės spalvos rūbai, kuriais buvo aprengta jai netiko, geriau jau būtų buvusi... geltona, nors veidukas dailus, labai. Tarikas apkabino mergaitę, nuo pečių nutraukė ilgą šilkinę skarą ir stumtelėjo pagalvėlių link. Mergaitė akivaizdžiai sutriko ir išsigandusi apsidairė. “Ir kodėl jis paprašė būtent nekaltos mergelės, vienas vargas, kai neturi kantrybės”. Vis dėlto mergaitė paklusniai atsigulė, o Tarikas pasilenkė prie jos. Ir tada jų žvilgsniai susitiko...
***
Skarmalų, purvo ir nuo bado išsipūtusio pilvo ryšulėlis, atsirėmęs į sieną, buvo eilinis turgaus vaizdas. Eilinis, bet uždraustas. Į tokius padarus žiūrėti nevalia. Ir visai nesvarbu, kad ten gulėjo mergaitė, savo alkanom akytėm stebėdama storą vaisių prekeivį, tiksliau jo prekes-didelius ir sultingus granatus. Jai tereikėjo tik vieno vaisiaus, kad galėtų pakilti ir nušliaužti į pavėsi, paskui į kitą turgaus galą, o ten prie supuvusių vaisių duobės. Tereikėjo tik vieno granato- sultingo, raudono, didžiulio. Suvalgyti jį visą: sausą žievelę, sultingus varvančius gabaliukus ir kiekvieną sėklytę, traškančią tarp dantų, kai jas kramtai. Prie storojo prekeivio priėjo tokia pat stora moteriškė.
-Man penkis, vaisius, ir kad didesnius tik.
-Kaip tik tau, brangioji mano, švieži ir dideli. Trys rupijos, specialiai tau, mieloji...
Mergaitė godžiai stebėjo, kaip prekeivis į krepšį krauna vaisius. O kad taip jai bent vieną... Gamtos dvasios ją išklausė. Vienas vaisius ėmė ir nuriedėjo. Šonai apsidaužė, žievė išsitepė, tad prekeivis nusprendė, kad neverta lenktis ir pakelti. O mergaitei tai buvo lobis, ji jau jautė, gaivias sultis savo burnoje, ir sotumo jausmą pilvelyje. Mažytė atsiklaupė ir pradėjo šliaužti vaisiaus link, dar truputis ir laikys jį savo saujoj. Visai arti suskambo skambalas, toks, kokius turi ožkos ganomos už kaimelio. Mergaitė pakėlė galvą ir susidūrė su stambiu ožiu. Šis atrodo nė kiek nesibaidė mergaitės. Paprasčiausiai ne ji ožiui rūpėjo. Šis nuleido galvą ir vienu kąsniu prarijo granatą. Tik raudonos sultys nuvarvėjo ožio barzda ir nukrito ant geltono dulkėto kelio...
***
Žilstelėjęs vyras, baigė gerti antrą kavos puodelį. Užgesino cigaretę ir vėl ėmėsi darbo: kirpo ir klijavo, kirpo ir klijavo juostą. Ir spalvino. Geltonai. Kaip senoviniam indiškam filme...