Ydos ir miestas II

Asocialų gyvenimo būdą bepradedąs praktikuoti ponas Velsbergas Motuiza ūmai suvokė -- jokios pažymos apie nedarbingumą jis negaus. Šį pasąmonės aktą subrandino ryžtingos lyg dvi šlykščiaskonės "Dimedrol" tabletės apylinkės gydytojos Dainoros Liubaš-Minorovos, mergautine pavarde Komarovos, akys.

Didžiakrūtės, baltu chalatu it pelerina apsiautusios moheriniu megztuku aptemptą stamantrų, stambų kūną, gydytojos veidas buvo ramus ir tuomet, kai Velsbergas mestelėjo paskutinį kozirį, nuginkluodavusį netgi Sesilį Aminak-Borščiovą, tą semitiškų veido bruožų pedantą.

-- Dar kuo puikiausiai spėsite į darbą, paskambinkit, atsiprašykit, kad vėluojate ir važiuokit! -- beveik linksmai sušuko "Dimedrolio" tablečių savininkė, tiesiai Velsbergui veidan.

Visi ankstesnieji gydytojai, tik skėsteldavo rankomis: "Iš tiesų, juk jau nenuėjote. " -- ir užregistruodavo eilinį ūmų viršutinių kvėpavimo takų negalavimą Motuizos V. ligos istorijoje. Sesilis Aminak-Borščiovas, būdavo atkakliausias, įkyriai kažką niurzgėdavo sau po nosimi, šaudydavo smerkiančiais žvilgsniais iš po vešlių antakių, tačiau nedarbingumą liudijančius formuliarus pildydavo pavyzdingai.

Šįkart visai netikėtai nors ir dėsningai ponas Velsbergas pateko į aklavietę, išėjimo iš kurios jis nežinojo. Neiti į darbą jis buvo nusprendęs dar paryčiu. Besiblaškydamas alkoholinių gėrimų perdozavimo sukeltos nemigos konvulsijose. Švintant, prapliupus rudeniškam lietui, galvoje švystelėjo išganinga mintis: "Aš neturiu striukės, sena suplyšo, o kitos neturiu. Kaip gi aš eisiu į darbą? Neisiu! " -- kurios sulaukęs Velsbergas iškart užmigo. Dabar, nors lietus vis nesiliovė, kažkokia stora karvė gali sukliudyti jo užmačias. Ką gi daryti?

Atrodo išeities neturėjo ir Liubaš-Minorova. Ar bent jau išėjimo. Ponas Motuiza, nenuilstamai judančiu aukštyn-žemyn adomo obuoliu, išpiltas šalto prakaito ir drebančiomis iš įsiutimo šnervėmis, stovėjo tiesiog durų kiaurymėje. Ir nė negalvojo trauktis. Dainora tiriamai daigstė jį savo tabletes primenančiomis akimis. Vertino -- galės prasiveržti jėga ar ne.

Blogiausia, kad ir aš, istorijos apie nekaip besusiklostančius paciento ir jo gydytojos santykius autorius, esu kiek sutrikęs. Nors išeičių ir yra, tačiau dorai nežinau kurią pasirinkti. Labai norėtųsi itin kruvinos atomazgos. Juk Velsbergas nė už ką neis darban, o Dainora nepridengs jo simuliacijos oficialiu dokumentu. Vienas bus toks principingas ne vien dėl to, kad yra paprasčiausiai užkietėjęs tinginys, jis dar ir pernelyg didžiuojasi sąžinę raminančiu, ir, svarbiausia, paties sugalvotu motyvu. Kitos gi elgseną sąlygoja tam tikras, beveik būdingas jos lyčiai, ribotumas. Šių, net ne požiūrio, o vertybių skalės priešybių visai pakaktų kruvinam Velsbergo išpuoliui sukelti. Griebtų jis virtuvinį peilį ir tiesiog paskerstų tą stambią moterį negalvodamas apie pasekmes. Tačiau neskubėkime, kad ir smagiai kruvina, ši atomazga nėra pakankamai rafinuota. Negerbčiau savęs jei tokiu niekalu apkraučiau jūsų dėmesį.

Taip, Velsbergas griebia, bet pataiko nustvert tik buką stalo peilį. Dainorai tai ne tiek išsigelbėjimas, kiek puiki proga beveik be pastangų įvykdyti dar vieną jos iškrypimą tenkinantį aktą.

Kaip!? Neminėjau? Atleiskite, gal dar nebuvau nei sugalvojęs, tačiau dabar jau tvirtai žinau, kad gydytoja Liubaš-Minorova klastinga serijinė žudikė. Ne visus, bet daugumą savo pacientų ji sugeba išprovokuoti muštynėms, kurių metu, skubiai čaižydama juos aštriais skalpelio pjūviais, niekada neperžengia būtinosios ginties ribų. Išėjusią iš paciento ją visuomet pasitinka bendrininkas, jei reikia garantuojantis ir alibi. Sanitaras Syrilas Makoveckas su malonumu ir šįkart papuoš ambulatorijos automobilio kėbulą dar vienu raudonuoju kryžiumi. Tų kryžių yra lygiai tiek kiek ir "siaubūnės-daktarės", kaip kada nors vėliau Dainorą pavadins spauda, aukų.

Ach, jau matau moralės sergėtojų ir estetų veidus. Jie niekaip neatleis man nei pirmos, nei antros atomazgos. Labai atsiprašau, betgi negaliu aš leisti, kad ponas Motuiza kuo ramiausiai nuvyktų į darbą, gautų pylos už vėlavimą ir daugiau nebedrįstų net galvoti apie ligos simuliacijas. Juk tokia istorija visai nesuintriguotų. Kam būčiau ją pradėjęs?

Labai mygiamas ir atakuojamas aš gal ir galėčiau atsisakyti kraują stingdančios makabriškos pabaigos, bet tuomet reikėtų sugalvoti vieną kitą nežymią siužeto detalę, gudriai tuščiažodžiaujant galinčią nuvesti abu herojus lovon. O jau suvertus juos į viengungišką, nelabai švarų, Velsbergo guolį ar kaip nors kitaip privertus tenkinti savo slaptas ir gašlias aistras, galėtumėm pasiekti šiokio tokio kompromiso. Toks ne pernelyg dorovingas, ginčytinai estetiškas, tačiau jau kur kas taikingesnis istorijos finalas gal neiššauktų tiek kritikos kaip dvi ankstesnės, kruvinosios versijos. Bet kur man imt tas nežymias siužeto detales? Siužeto, užsimezgusio taip nepalankiai?