Auksinis Dobilas 4 dalis

- Tai buvo tik triukas! – sukliko kartu ir džiugiai ir desperatiškai.
Jos balsas nuaidėjo per visą urvą. Nespėjus aidui nutilti, ji perėjo landą ir įėjo į kitą urvą.
Jame buvo šviesu. Nežinia, kas skleidė šviesą – nebuvo jokių kristalų ar ko nors panašaus.
- Sveika, Loriana, - ištarė kažkas urvo gilumoje.
Lori krūptelėjo – nesitikėjo iš girsti čia jokio balso, o juo labiau tariančio jos vardą.
- Llllabas, – ištarė. – Kas tu? – jau tvirčiau.
- Aš esu Auksinio Dobilo Sargas.
Tada Lori pamatė jį – padarą panašų į gnomą, bet kiek didesnį ir labiau proporcingą. Šiek tiek priminė žmogų.
- Tu esi pirmasis žmogus, kuriam pavyko įveikti du išbandymus ir ateiti čia.
- Du išbandymus?
- Godumo ir Baimės.
- Iš kur žinai mano vardą?
- Aš daug ką žinau. Bet tai nėra svarbu. Svarbiausia, ar esi pasiruošusi trečiajam išbandymui?
- Kokiam?
- Aukojimo. Turi kažką paaukoti, kad ką nors gautum. Taip yra visada.
- Ką paaukoti? Aš nieko neturiu.
- Užteks tavo transporto priemonės.
- Ko? Vikfrydo?
- Taip. Už jį gausi Auksinį Dobilą.
- Aš negaliu aukoti Vikfrydo. Jis mano draugas.
- Jis tiesiog transporto priemonė. Galėsi įsigyti tokių šimtus, tūkstančius! O paaukoti turi tik vieną.
- Bet aš nebeatgausiu Vikfrydo.
- Turi kažką paaukoti, jei nori ką nors gauti. Toks yra trečiasis išbandymas. Jei neori – gali grįžti atgal.
- Bet tunelis įgriuvęs!
Sargas šyptelėjo.
- Tereikia vieno, kad gautum viską.
Lori galvoje pradėjo rodytis brangakmenių, aukso ir kitokių gėrybių vaizdiniai. Turtai, valdžia – viskas apie ką tik gali pasvajoti žmogus. VISKAS. Viskas už viena. Viskas už viena.
- Juk negali dabar trauktis, Loriana. Juk tai tavo gyvenimo tikslas. Auksinis Dobilas. Tu gali jį gauti. Šią pat akimirką. Tereikia tik panorėti. Juk tu to nori.
Lorianos vis neapleido vaizdiniai. Atvirkščiai – jie vis ryškėjo, o turtų didėjo.
- Tereikia vienos aukos.
“Juk visada norėjau Dobilo. Tėtis manimi didžiuotųsi”. Ji matė minias žmonių, nykštukų, gnomų ir kitų padarų skanduojančių jos vardą.  Pasaulio Valdovė. Prie jos ėjo tėvai, verkdami iš susižavėjimo ir pasididžiavimo.
- Vienos draugo aukos.
Šie žodžiai įsmigo į Lori smegenis lyg strėlė. Vaizdiniai išsisklaidė ir ji prisiminė, kur esanti. Pamatė, kad Dvasių Amuletas švyti akinančiai ryškiai.
Sargas suprato, kad padarė klaidą. Jos protas ištrūko iš jo gniaužtų ir jis nebegalėjo jo valdyti.
- Nejaugi nenori Dobilo? Nejaugi nenori viso to?
- Ne! Ne tokia kaina, - išarė Lori ir paėmė Amuletą į ranką.
- Tu nori! Nemeluok. TU NORI. Visi jūs žmonės to norite! Paaukotumėte bet ką už begalinius turtus ir valdžią. Tereikia vieno tavo noro, Loriana, - rėkė sargas.
- Ne! – tvirtai sušuko ji ir žengė pirmyn atkišusi Amuletą. – NE!