Šešios vakaro

Ji visada įsimins man, kaip moteris lyg cigaretę rankoje laikanti pieštuką. Nors jos aš niekad nemačiau…
– Ir žinai, ką jis man tada pasakė? Žinai?
Raudoną pieštuką. Net ne raudoną, o rausvą. Gal net ne rausvą…
– Tu manęs neklausai! Ramune!
– Atleisk, užsisvajojau, – bandau ištaisyti susidariusią padėtį.
– Tu ir vėl galvoji apie ją? Juk taip?
– Taip…
– Užmiršk ją. Ji mirusi. Pati to norėjo.
– Žinau. Tiesiog man iš galvos neišeina jos žodžiai.
– Tu per daug galvoji. Na aš bėgu. Iki. Ryt dar gal užbėgsiu.
– Iki.
– Be to, surask knygą. Jau laikas būtų grąžinti.
Durys užsidaro. Tylu.

„Pasaulis beprasmis. Kai jame surandi bent truputį prasmės… Kai chaose matai šiek tiek tvarkos, o kare – tikslą… Tu tiesiog pats to nesuvokdamas lėtai brendi į beprotybės liūną. Tu degraduoji.“

Tik įdomu, ką ji norėjo tuo pasakyti?




– Gal dar įpilti? – nuskamba barmenės balsas.
– Ne, ačiū. Bijau, kad neišsimokėsiu, – bandau susilaikyti nuo bereikalingo girtavimo. – Kiek aš skolinga?
– 123 litus.
Padedu ant stalo pinigus. Jų aš turiu. Antraip nevaidinčiau, kad bandau nusigerti. Juk reikia būti pakankamai turtingam ir kvailam, kad bandytum tai padaryti pas dėdę Šekspyrą. Čia už taurę prasto vyno iš tavęs nulups tiek, kiek parduotuvėj kainuoja konjakas.
Bandau atsistoti. Į galvą tarsi kas kūju plaktų – taip skauda. Vargšės mano smegenėlės.
Tikriausiai per daug prisivaišinau. Širdis tuoj plyš… Kokio velnio aš gėriau tą kavą su konjaku?
Tyliai suinkščiu lyg spardomas šuo. Tarsi peiliu kas pjautų mano širdį. Galva – širdis, širdis – galva.
– Jums bloga? – susirūpinus klausia barmenė.
Nenori prarasti kliento, ką?
– Gal pakviesti gydytoją?
Ooo! Čia ir gydytojas „is available“?
– Geriau katafalką, – nesu tikra, kad mano žodžiai prasprūdo pro mano balso stygas.
– Kažką sakėte? – barmenė susirūpinus ne juokais.
Vadinasi mane išgirdo…
– Ačiū, nereikia. Geriau taksi.
– Tuojau.
Taksi atlekia greičiau nei gydytojai pas mirštantį ligonį. Štai ką daro pinigai!
Važiuoju tamsiomis gatvėmis. Dega kas antras žibintas, o šviesa sklinda tik nuo vieno kito žiburio lange.
– Jus čia paleisti?
Taip, čia.
– Jūs tikra, kad norit čia išlipti? – klausia vairuotojas.
Taip, tikra.
– Prie upės?
Taip, prie upės. Bijau, kad pamatęs mano „lūšnelę“ tu infarkto negautum. Čia nieko nėra. Tik laukai, laukai, laukai. Bent neskaudės širdelės, kad kažkas gyvena daug geriau nei tu.
– Ką gi. Iš jūsų 23 litai.
Velnias! … Nieko, susimokėsiu. Yra buvę ir blogiau. Čia juk šventinis tarifas!
Einu dvokiančios upės pakrante. Vilija! Vilija! Kas gi tave taip „apšiko“? Net lietuviško žodžio nerandu tokia būsenai apibūdinti. Vanduo purvinas, juodas. Ne tik dabar, bet ir dieną jis panašus į negrą.
Plaukia negras, plaukia ir staiga suvokia, kad jis vidury Sacharos dykumos.
Matyt konjakas suveikė. Apgirtau.
– Net nemėgink artintis! – išgirstu balsą.
Pakeliu savo akis aukštyn ir girtu žvilgsniu bandau pamatyti tą, kas dar sugeba pastebėti mane.
– Gal tu mane ir matai šitoj suknistoj tamsoj, bet aš tavęs tikrai ne. Tik ne šitom lazdelėm ir kolbelėm.
Esu tikra – tas žmogus nusišypsojo. Nors norėjo nusijuokti. Matyt kai kam ne itin smagu gyventi.
Atsisėdu ant kranto. Tyliu. Man visiškai neįdomu, kas ten ir ką veikia.
– Žudaisi? – bandau juokauti.
Tylu. Lyg pirštu į akį. Vadinasi iš tiesų žudosi. Aš tik pajuokavau!
– Beprasmiška, – ištariu, bet pati netikiu tuo, ką sakau.
– Visas pasaulis beprasmis. Kai jame surandi bent truputį prasmės…Kai chaose matai šiek tiek tvarkos, o kare – tikslą… Tu tiesiog pats to nesuvokdamas lėtai brendi į beprotybės liūną. Tu degraduoji.
Išgirstu pūkštelėjimą. Tik niekaip negaliu suvokti, kurioj ausy pasigirdo. „Mažyli, atspėk, kurioj ausy man zvimbia“. „Ot ir neatspėjai. Abiejose“.



Visi mane laiko beprote. Jų nuomone aš tik įsivaizdavau tą pokalbį. Skenduolę rado, bet tyrimai parodė, kad toji moteris mirė dar savaitė prieš mano tariamą pokalbį.
Gal aš tikrai beprotė?
Vadinasi atėjo mano eilė…