***

yra prasmė mums kiekvienam –
ji glūdi mumyse pačiuos
(tik ne kiekvienas leidžia jai
                                  gyventi)
dažnai žmogus užtikrintai nenori
gulėt svajonių rojaus pataluos
ir skuba taip beprasmiškai
                                  pasenti...

ir būna taip kad išsvajota geidžiama
                                          žmona
staiga jau ima neatrodyti ideali
(kai pamatai jos visą sielos veidą)
gal tai kas taip vilioja žadančiai tave
                                          dabar
nusivylimo ir vargų rytoj bus „sumauta“
                                          priežastimi
tada teks karčiai pripažint padarius
                                          klaidą...

arba: juk nežydi gėlės amžinai
moters kūnas kada nors vis tiek
                                      pasensta
ir susigrąžint jo jauno žavesio jau
                                      nepavyksta...
tuomet pasijunti keistai labai
                                      keistai
kuomet matai kaip grožis palengva jo
                                      gęsta
kol tampa jau nebe savim ir suvisam
                                      nuvysta...

visi mes (taip išeitų) esam tik dulkelės
negalim nė viena diena prailginti
                                        gyvenimo
ar juodo plauko padaryt šviesiu...
ir kai kurie supranta kad negalim
niekaip protu savo mes paaiškint to
telieka tik nuleisti galvą ir neieškot
                                        kaltų...

2004-09-25