Angelų miestas

Jo veidu slysta vėsūs, grakštūs pirštai. Atsargiai, tarsi drugio sparneliu, Ji glosto  kaktą, lygindama metų raukšles... Delnai lengvai kyla į viršų, įsivelia į plaukus, žaismingai juos taršo. Jam gera. Saugu. Avietem kvepiančios  lūpos liečia  smilkinius ir švelniai, lyg boružė šiltą vidurvasarį, kutena odą. Ilgi it pianistės pirštai skruostu skambina etiudą,  pasažais kyla link ausų,  kaklu nusileidžia ant krūtines, iš kurios girdėti daugybės afrikietiškų  būgnelių  ritmas…
Pasitikėk, mielasis… Neskubėk, švelnume… Turime visą ilgą naktį, - it sunokę tropiniai vaisiai, slysta sultingi bučiniai. Dar… ir dar…
 
      Drėgnas liežuvis žaidžia  dantimis, smakru...  Vaisiai  godžiai noksta…
Sagutė po sagutės išsilaisvina  grakštūs kūnai …Dvi poros rankų ieško savojo užutekio…

      - Nori, kad parodyčiau Angelų miestą?, -  skamba  Jos delnų preliudija, virpindama alpėjantį rūmą, grimztantį vis gilyn ir gilyn į nesvarumą….
      - Žinoma, švelnioji.

      Ji paima Jį už riešo ir veda tolyn.  Tolyn…  Jis patikliai eina. Gera. Ramu.
   
      Didelėje  patalpoje dega gausybė žvakių. Vienos jų aukštos it kiparisai, kitos- žemi ir platūs šuliniai. Tirpstančio vaško kvapas sumišęs su gaiviu lietaus dvelksmu. Iš kairiosios sienos šniokščia krintanti vandens kaskada, apšviesta ryškiai raudonos sviešos. Ji šypsosi.
Jie visiškai nuogi. Adomas ir Ieva – pagalvoja Jis.
     
      Abiem rankom tvirtai suima Ją per taliją ir prisispaudžia. Jos kūnas šiltas, pulsuojantis geismu. Koja apsiveja Jam  aplink sėdmenis, o rankos aistringai groja plaukais. Pagavęs jos praviras lūpas Jis  godžiai ieško  liežuvio. Įkanda. Švelniai. Ji žaismingai Jį stumteli  ir  abu įkrenta į maloniai šiltą vandenį. Purslai taškosi į  visas puses. Prietema. Vandeny  Ji abiem kojom  pakartoja apsikabinimo per  sėdmenis etiudą, o rankomis tarsi vijokliais apsiveja aplink kaklą ir bučiuoja Adomo obuolį. Krūtys lyg du minkšti pliušiniai žaisliukai priglunda prie Jo krūtinės. Valdo aistra…
     
      Staiga srovė juos pagauna ir plukdina vis tolyn ir tolyn į tamsų tirštį. Šiltos, kvapnios drėgmės prisodrintas oras primena  Amazonės žiočių prieglobstį. Jis nesutrinka. Šypsosi. Pasitiki. Abu plaukia pasroviui, intuityviai jausdami vienas kitą. Netrukus išplaukia į šviesą, kurios apakinti užsimerkia. Pasiekia krantą. Tik čia įstengia prasimerkti.  Nustemba. Iki horizonto driekiasi neregėta baltuma.  Tai sniegas? Pasemia rieškutėmis. Ne. Ne sniegas... Bet kas gi tai? Tarp pirštų byra baltas smėlis. Taip. Smėlis! Dar vis prisimerkę nuo akinančio baltumo jie pakelia galvas. O, Viešpatie! Žolė baltut baltutėlė, kaip El Taido kalno viršūnė. Medžiai taip pat balti it šerkšnu apkloti. Tolėliau atsiveria miesto panorama. Viskas balta: namai, šaligatviai, gatvės, gėlės. Saulė danguje lyg naktinė nėrinių  kepuraitė - balta. Nuostaba  trumpam išveda  iš pusiausvyros. Susižavėję jie stebi fantastiško baltojo miesto panoramą …  Pažadina sodrus, labai malonus moters balsas.
  Sveiki atplaukę į Angelų miestą. Pasisvečiuosite?  Puiku! – panaši į azijietę moteris šypsodamasi tiesia jiems du balto šilko kimono. - Kai panorėsite sugrįžti, duokite man ženklą. Prieplaukoje yra du bambuko plaustai. Vienas iš jų parplukdys jus atgal...

Kas tai? – klausia išplėsti Jo vyzdžiai.

Tai angelai. Jie skaito mūsų mintis… - šypsosi Ji…