Išvarymas

Usonifuras ėjo toliau. Priėjo miestelį. O subūręs nedidelį žmonių būrelį (dauguma atėjo pažiūrėt į atvykėlį: kaip apsirengęs, ar turtingas, o gal naujas gyventojas bus, - čia parduoda M. savo sodybą), ėmė kalbėt apie išsilaisvinimą.

- Žinom tokius, - spjovė į akis Usonifurui vienas iš vyrų ir, didžiuodamasis lyg atlikęs didžiulį žygdarbį, nuėjo savo keliais.

Čia pat prisistatė seniūnas. Ėmė nuolankiai lankstytis prieš atvykėlį, prašyti nesmerkti ano vyro, atseit ji girtuoklis ir panašiai.

- Žinau, jūs esat iš Šaulių kaimo kilę, tad kaip ir šauliai, o šauliai juk taikliai šaudo, - nusisukęs nuo būrelio vėpsotojų Usonifuras žiūrėjosi kelio, kurlink jis veda.

- Kas tavo tėvas? – dar bandė suktis iš nemalonios padėties seniūnas.
- Mano tėvas yra vėjas ir ežeras.

- O motiną gal bent padorią turi? – matydamas, kad su pamišėliu kalba, ėmė erzintis seniūnas.
Miestelėnai ėmė purkštaut.
- Motina – tai žemė ir saulė, - nesutrikęs atsakė Usonifuras.

- Tai kur tavo namai? – dabar jau iš minios kažkuris užklausė. O minia taip įsismagino kvatoti, jog sunku buvo išgirst šį paskutinį klausimą ir dar vieną atsakymą.
- Namai yra visur, kur tik sustoju: čia, ten ir bet kur.

- Valkata! Duoneliautojas! Apsišaukėlis! Pamišėlis! Varykim jį lauk!!..

Daugiau Usonifuras kalbų nesiklausė, tiksliau, negirdėjo (nenorėjo girdėt), nes jas jau atmintinai žino, todėl tik išėjęs iš miestelio, prisėdo ant vieškelyje gulėjusio akmens, galvą parėmė ranka ir sustingo.

Tokį atvaizdą mačiau viename žurnale. Dilvass yra pasivogusi ir…

- Smalsumas ir siaubas pavargsta, kad ir kokie jiems įtartini atsiskyrėliai atrodo, - tarė lyg sau Usonifuras. – Bet džiaugiuosi, kad tikslą savo pasiekiau – įžiebiau sumaišties ugnelę. Iš jos gims lašelis tiesos.