Auksinis Dobilas 3 dalis

Toliau tunelis vis siaurėjo. Lori turėjo eiti keturpėsčia, po to ir visai šliaužti. Ne už ilgo pamatė šviesą tunelio gale. Išlindo į didžiulę požeminę olą. Vos išlindus, tunelis įgriuvo. Lori suprato, kad be Auksinio Dobilo tikrai neišeis.
Ola buvo pilna kristalų, atrodo augančių iš pat akmeninių sienų. Tai jie skleidė šviesą. Buvo išties nuostabūs. Įvairiaspalviai. Lori panoro paimti nors vieną. Nieko tokio jei paims vieną. Jau norėjo paliesti raudoną didelį, bet sustojo. Amuletas ėmė šviesti daug ryškiau. Lori prisiminė, kad Amuletas švyti ryškai tada, kai jaučia blogį. Dvasių Amuletą ji gavo iš tėvo, šis gavo iš savo tėvo ir taip toliau. Jos proseneliai buvo garsūs kovotojai prieš Bloguosius Drakonus.
Lori paėmė nuo žemės paprastą akmenuką ir užmetė ant kristalų. Akmenukas pakibo ore, kristalai švietė vis ryškiau ir… išnyko. Kelias akimirkas Loriana Dvasių Amuleto šviesoje matė tik plikas uolos sienas. Po to kristalai vėl atsirado, bet akmenuko jau nebebuvo.
“Įdomu, kiek dar bus siurprizų, apie kuriuos tas prakeiktas gnomiūkštis nepapasakojo”.
Nuėjo toliau. Kristalų šviesoje nesunkiai rado išėjimą į kitą olą. Ten nebuvo jokių kristalų, tik tunelis, kurio galo nesimatė. Amuletas švietė vis ryškiau.
Netrukus iš kažko priekyje išgirdo urzgimą. Iš pradžių tylų, einant vis garsėjantį. Širdis ėmė plakti pašėlusiu greičiu. Lori girdėjo, kaip stuksena apimta baimės. Galvoje sukosi siaubingi vaizdai, vaizduotė formavo baisiausius monstrus. Lori labai norėjo grįžti, grįžti atgal. Ten, kur nėra to siaubingo garso. Tikriausiai tas monstras sudraskė visus tuos “kvailus žmones”, ieškojusius Dobilo. Dabar tai jau nepanešėjo į nuotykį, kaip buvo iš pradžių. Tiesiog nuotykis. Įdomus nuotykis. Dabar tai buvo gyvybės ar mirties klausimas. Ir Vikfrydo nebuvo šalia. Dabar kaip niekas norėjo išvysti Vikfrydą. Lori užvaldė nenugalimas noras atsisėsti ir atsiremti į sieną. Palaukti. Plaukti, kol praeis tas siaubingas garsas. Juk nieko neatsitiks, jei šiek tiek palauks. Ji pasuko link sienos. Priartėjus Dvasių Amuleto šviesoje pamatė kraupų vaizdą – eilė žmonių griaučių  sėdėjo atsirėmę į sieną, susirietę baimės pozoje. Jie visi laukė. Atsisėdo ir laukė. Dešimtys žmonių apimti paniškos baimės laukė, kol ji praeis. Lori abiem rankom suėmė Amuletą ir pasitraukė nuo mirties sienos. Vėl pradėjo eiti tiesiai į priekį. Tiesiai tuo siaubingu keliu. Teisiai į savo baimę. Bet tai buvo vienintelis Teisingas kelias.
Ji ėjo ir ėjo. Pati nežinojo kiek laiko. Lori tai atrodė kaip amžinybė. Garsas vis stiprėjo. Buvo tarsi griaustinis, virpinantis sienas ir įsismelkiantis iki pat širdies gelmių. Lori buvo pasiruošusi bet kurią akimirką pulti, gintis arba bėgti. Visi raumenys buvo įsitempę iki skausmo. Savo nuostabai, pamatė tunelio pabaigą – landą į kitą olą. Kas keisčiausia – ten nieko nebuvo. Jokios pabaisos, jokio monstro. “Gal jis pasislėpęs” – pagalvojo ir ėmė slinkti dar atsargiau. Tačiau niekas jos neužpuolė. Ten tikrai nieko nebuvo. Priėjo prie pat landos. Šalia buvo negili niša, iškirsta akmenyje. Ten stovėjo kažkoks keistas aparatas – iš jo ir sklido tie siaubingi garsai. Lori pakėlė drebančią ranką ir nuspaudė raudoną mygtuką. Riaumojimas nutilo.